Po maždaug aštuonerių metų, gegužės 21-ąją, naują žaidimų kompiuterį „Xbox One“ pristatė paskutinė iš trijų didelių šių kompiuterių gamintojų „Microsoft“. Jos pagrindinė konkurentė „Sony“ apie savo kitos kartos žaidimų kompiuterį „Playstation 4“ paskelbė šių metų vasarį. Tiesa, nė viena iš jų dar nenurodė, kada naujieji įrenginiai pasirodys prekyboje. O kompiuterinių žaidimų pradininkės „Nintendo“ įrenginys „Nintendo Wii U“ parduotuvių lentynas pasiekė praėjusių metų pabaigoje.

Visi išvardyti gaminiai vadinami aštuntos kartos žaidimų kompiuteriais. Nuo tada, kai 1972 m. debiutavo pirmasis kompiuteriniams žaidimams skirtas įrenginys, labiau gamintojai juos atnaujindavo kas 6–7 metus.

Parduotų įrenginių skaičius nuolat augo, o tikrą persilaužimą rinkoje 1994-aisiais pavyko pasiekti „Sony“, kuri pirmoji savo žaidimų kompiuterių naudotojus matė ne tik vaikus, bet ir suaugusius vyriškosios lyties atstovus. O tūkstantmečių sandūroje pristatytas bendrovės kompiuteris „Playstation 2“, kurio buvo parduota daugiau kaip 155 mln. vienetų, pasiekė visų laikų rekordą.

Dabartinis „Playstation 3“ rinka turėjo dalytis su kitais dviem sustiprėjusiais konkurentais „Xbox 360“ ir „Nintendo Wii“. O per pastaruosius penkerius metus susiformavo visiškai nauja žaidimų rinkos niša socialiniuose tinkluose ir mobiliuosiuose įrenginiuose. Skaičiuojama, kad šiandien vaizdo žaidimus žaidžia daugiau kaip milijardas planetos gyventojų. Prie smarkiai išaugusio skaičiaus daugiausia prisidėjo internetas, išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai.

Tai reiškia, kad tradicinių žaidimų kompiuterių gamintojams dėl pirkėjų dėmesio teks konkuruoti ne tik vieniems su kitais, bet ir su vis didėjančia mobiliųjų įrenginių armija. Tiesa, nors per pastaruosius kelerius metus žaidimų, skirtų kompiuteriams, pardavimas menko, rinkos tyrimų bendrovė IDC prognozuoja, kad ši statistika vėl pradės gerėti pasirodžius naujos kartos žaidimų kompiuteriams. Tikimasi, kad aštuntos kartos įrenginių bus parduota 28 proc. daugiau negu ankstesnės kartos.

„Microsoft“ pasistengė, kad naujas jos žaidimų kompiuteris „Xbox One“ būtų įdomus ne tik užkietėjusiems žaidimų mėgėjams. Kaip sufleruoja šio kompiuterio pavadinimas, kiekvienų namų svetainėje jis turėtų būti vienintelis ar pagrindinis pramogų įrenginys. Tokių užuominų netrūko ir per oficialų jo pristatymą – pagrindinis dėmesys buvo skirtas šio kompiuterio televizijos, muzikos ir interneto funkcijoms bei naujoviškoms valdymo galimybėms.

Pavyzdžiui, viena įdomesnių šio kompiuterio veikimo ypatybių yra veido atpažinimo funkcija. Kompiuteris pagal šeimos nario veidą gali „atsiminti“, ką jis veikė anksčiau, ir automatiškai paleisti žaidimą, pradėtą žiūrėti filmą ar mėgstamą televizijos kanalą.

Kiek anksčiau pristatytas ir kol kas viešai dar neparodytas naujasis „Sony“ žaidimų kompiuteris paremtas kitokia koncepcija. Jame pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas žaidimams ir tam, kokios patirties jie geba suteikti.

83 proc. „Air Lituanicos“ akcijų priklauso bendrovei „Start Vilnius“, o likę 17 proc. – įmonei „Air Lituanica Club“. Abi įkurtos Vilniaus savivaldybės iniciatyva. Bendrovė „Start Vilnius“ finansuojama iš savivaldybės biudžeto. „Air Lituanica Club“ turėtų suvienyti 30 privačių investuotojų. Galutinės sutartys kol kas pasirašytos su 15.

Registrų centro duomenimis, „Air Lituanicos“ įstatinis kapitalas šiuo metu siekia 7,75 mln. litų. Bendrovės direktorius Erikas Zubrus žadėjo, kad prieš pirmuosius skrydžius jis turėtų būti 10 mln. litų. 7,5 mln. litų sudarytų Vilniaus savivaldybės, o 2,5 mln. litų privačių investuotojų lėšos. Savivaldybė taip pat yra nusprendusi 2014 ir 2015 m. bendrovei „Start Vilnius“ skirti po 5 mln. litų „Air Lituanicos“ veiklai plėtoti.

Tiesa, iš pradžių buvo planuojama, kad 49 proc. oro bendrovės „Air Lituanica“ akcijų valdys strateginis investuotojas. Tarp galimų buvo paminėtas ir prieštaringai vertinamas verslininkas, buvęs Latvijos nacionalinės oro bendrovės „airBaltic“ vadovas Bertoltas Flickas. Prisidėti prie projekto buvo prašoma Tailando oro bendrovės „Thai Airways“. Tačiau rasti strateginio investuotojo iki šiol taip ir nepavyko.

„Planas toks, kad startuosime greičiausiai savo jėgomis, parodysime puikius rezultatus. Tada tikimės pritraukti realų, tvirtą ir stabilų investuotoją“, – dar praėjusių metų pabaigoje IQ sakė „Air Lituanicos“ valdybos pirmininkas Kęstutis Binkauskas. Iki tol pagrindinį finansavimą bendrovė esą užsitikrins iš bilietų pardavimo. Neseniai skelbta, kad šie kainuos nuo 299 litų (su mokesčiais) į vieną pusę. Jų prekyba turėtų prasidėti birželio pradžioje.
Nesvetinga rinka

Tiesa, pastarojo meto tendencijos aviacijos rinkoje leidžia manyti, kad parodyti gerus rezultatus rinkos naujokei bus sunku. Tarptautinė oro transporto asociacija prognozuoja, kad šiemet šios srities grynojo pelno marža sieks vos 1,6 proc. Asociacijos duomenimis, ganėtinai geri tik Šiaurės Amerikoje veikiančių oro bendrovių rezultatai. Kituose žemynuose, taip pat Europoje, joms sekasi sunkiai.

Baltijos regione skrydžių verslas apskritai patekęs į nepavydėtiną padėtį, o pastarieji penkeri metai Lietuvos civilinei aviacijai buvo tragiški – 2009-aisiais veiklą nutraukė „flyLAL“, o 2010 m. įkurta „Star1 airlines“ išgyveno vos metus. „Air Lituanica“ nenori būti lyginama su anksčiau Lietuvoje veikusiomis bendrovėmis, kurios esą dirbo nevienodomis rinkos sąlygomis, turėjo skirtingus verslo modelius ir tikslus. O dabartinė rinkos situacija, kuriai esant kuriasi „Air Lituanica“, turinti tikslą tapti regionine bazine vežėja, esą kitokia.

Šiuo metu iš finansinių duobių kapanojasi aplinkinėse šalyse veikiančios oro linijų bendrovės: Latvijos „airBaltic“, Estijos „Estonian Air“, Lenkijos LOT, Skandinavijos SAS. Pastarosios padėtis šiek tiek pagerėjo, kai pernai jai pavyko su profsąjungomis susitarti dėl atlyginimų sumažinimo. Tačiau gelbėti „airBaltic“, „Estonian Air“ ir LOT teko mokesčių mokėtojams.

Europos Komisija (EK) leido Lenkijos vyriausybei suteikti oro bendrovei 100 mln. eurų paskolą. Tačiau Latvijos ir Estijos veiksmai, gelbstint savo oro bendroves, EK sukėlė įtarimų ir paskatino pradėti tyrimus.

Kyla klausimas, ar Vilniaus savivaldybė, aktyviai dalyvaudama oro bendrovės „Air Lituanica“ veikloje, negali taip pat sukelti EK įtarimų dėl nesąžiningos konkurencijos. Mūsų šalies Konkurencijos taryba prieš kurį laiką Vilniaus merui Artūrui Zuokui, kurio iniciatyva ir įkurta įmonė, išsiųstame laiške įspėjo apie ateityje galimą riziką.

„Konkurencijos taryba suinteresuota, kad visos valstybės bei savivaldybių institucijos, vienokiu ar kitokiu būdu suteikdamos ekonominę naudą ūkio subjektams, nepažeistų valstybės pagalbos taisyklių“, – teigiama Konkurencijos tarybos pirmininko Šarūno Keserausko pasirašytame dokumente.

Jame rekomenduojama atkreipti dėmesį į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, kurioje teigiama, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
Bendrovės planai

Planuojama, kad pirmasis „Air Lituanicos“ skrydis įvyks birželio 30 d. – iš Vilniaus oro uosto bendrovės lėktuvas pakils į Briuselį. Į šį miestą „Air Lituanica“ skraidys šešis kartus per savaitę. Nuo liepos 8 d. oro vežėjos lėktuvai kasdien kils į Amsterdamą. Vėliau atsiras Berlyno, Prahos, Miuncheno ir Maskvos maršrutai.

„Air Lituanica“, siekdama užtikrinti platesnį jungiamųjų skrydžių tinklą, ketina bendradarbiauti su kitais Europos oro vežėjais.

Naujoji oro bendrovė skraidins „Embraer 170“ ir „Embraer 175“ tipo orlaiviais, kuriuose yra atitinkamai 76 ir 86 vietos. Šie lėktuvai gaminami Brazilijoje. Dėl vieno orlaivio susitarta su „Embraer“ valdoma nuomos bendrove „ECC Leasing“, o dėl kito baigiamos derybos su „Estonian Air“.

Tiesa, „Air Lituanica“ kol kas neturi vežėjo pažymėjimo ir licencijos, leidžiančios vykdyti komercinę veiklą. Tačiau jos atstovai įsitikinę, kad šiuos dokumentus gaus artimiausiu metu.

– Gabumais ir aktyvumu išsiskyrėte dar mokyklos metais. Ar jautėte didelį aplinkinių lūkesčių krūvį – tai, kad iš jūsų labai daug tikimasi?

– Iš dalies taip. Bet panašiai turbūt jaučiasi kiekvienas jaunas žmogus. Vėliau jis galbūt pats susiformuoja tam tikrus lūkesčius. Būdamas 16 metų išvažiavau mokytis į JAV, vėliau studijavau Prancūzijoje – visa tai natūraliai formavo lūkesčių paketą. Bet dažniausiai motyvacija man buvo senelių ir tėvų patirtis sovietmečiu. Mano tėvo šeima buvo ištremta į Sibirą, jis pats ten užaugo. Mamos tėvai irgi labai asmeniškai išgyveno Antrojo pasaulinio karo nelaimes. Tėvai labai aiškiai jautė visą Sovietų Sąjungos beprotybę. Visa tai susieta su lūkesčiais ne tiek man asmeniškai, kiek apskritai mūsų kartai. Juk būtent mano kartai atsivėrė studijų užsienyje durys. Mes privalome tuo pasinaudoti, nes nei mūsų tėvai, nei seneliai to neturėjo. Be to, tą sudėtingą laikotarpį jie išgyveno dėl mūsų. Tai tikriausiai ir yra didžiausias lūkestis.

– Lietuvoje jūsų karta neretai skausmingai suvokiama ir kaip karta, kuri išvažiavo. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ar laikote save emigrantu?

– Ne, niekada. Gana konservatyviai apibrėžiu „emigranto“ sąvoką: mano požiūriu, emigrantas yra tas, kuris išvažiavęs iš esmės nutraukia saitus su savo valstybe ir savo interesų centrą perkelia kitur. Tai dažnai susiję ir su pilietybe: emigrantas priima kitos šalies pilietybę. Aš to gyvenime nedariau, nors gal ir galėjau, ypač JAV, kur praleidau ketverius metus. Tačiau grįžau į Europą, į Prancūziją.

Iki šiol save laikau laikinai išvažiavusiu. ES tam yra fantastiškas kompromisas, nes nereikia spręsti pilietybės klausimo: gali puikiai dirbti, mokytis, gyventi visoje ES išlikdamas lietuviu. Tuo pačiu gali turėti didelę dovaną bendrauti su įvairiais žmonėmis, plėsti savo akiratį, dirbti įdomų tarptautinį darbą. Aš bandau visa tai suderinti.

Suprantu, kad dėl išvažiavusių Lietuva nukentėjo tiek darbo jėgos atžvilgiu, tiek intelektualiai. Bet niekada į tai nežiūrėjau dramatiškai. Šiuo klausimu pritariu prezidentui Valdui Adamkui (A. Pranckevičius 2004–2005 m. buvo tuomečio šalies prezidento V. Adamkaus vidaus politikos patarėjas – IQ past.). Jis sakydavo, kad išvažiavimas jaunimui nėra smerktinas dalykas, priešingai – sveikintinas. Jaunas žmogus privalo išbandyti save svetimoje aplinkoje, ugdyti savyje toleranciją ir atvirumą pasauliui. Neišvažiuojant tai pasiekti labai sunku.

Svarbiau galvoti, kaip įtikinti didelę dalį žmonių sugrįžti. Gal net ne fiziškai, bet grąžinti duoklę Lietuvai kitais būdais: žiniomis, investicijomis, mainais, pagalba. Vis daugiau žmonių taip ir daro: nemažai mano draugų, įskaitant ir mane su broliu, yra įkūrę stipendijas savo mokyklose ar universitetuose jauniems žmonėms skatinti. Tad išvažiavusieji yra mūsų turtas, kurio neverta išbarstyti.

– Esate Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Kas iš esmės jus saisto, juk susirinkę tikriausiai negyvenate vien sentimentais ar nostalgija?

– Būtent. Šiek tiek išsiskiriame iš kitų lietuvių bendruomenių pasaulyje. Dauguma mūsų yra palyginti neseniai atvykę į Belgiją – prieš 9–10 metų. Daugelis bendruomenės narių yra jauni žmonės, kurių darbas susijęs su ES institucijomis. Mūsų čia mažai: Belgijoje yra apie 2000 lietuvių, o aktyviai bendruomenėje veikia apie 500–600 žmonių. Tad mums lengviau burtis, lengviau rasti bendrų interesų.

Priešingai nei didelėse bendruomenėje, nesiskaidome į atskiras grupes, o priimame visus. Būna, prie vieno stalo susirenka europarlamentaras, Europos komisaras, studentė, „Au Pair“ programos auklė ir tolimųjų reisų vairuotojas. Šis žiūri į komisarą ir sako: „Jūs man matytas, ar tik jūs ne tas komisaras?“ Būdami skirtingi vis tiek turime priežasčių būti kartu.

Mūsų bendruomenė siekia labiau išlaikyti ne lietuvybę – jai didelės grėsmės nėra, nes visi palyginti dažnai grįžtame į Lietuvą, – bet ieškoti pridėtinių verčių. Debatų klube diskutuojame aktualiomis temomis, kviečiame politikus iš Lietuvos, siūlome savo idėjas. Rengiame daugybę visuomeninių akcijų – nuo „Darom“ talkos iki Gatvės muzikos dienos. Aišku, švenčiame ir tradicines lietuviškas šventes. Be to, veikia neformali mokykla, kurioje vaikai mokomi ne tik lietuvių kalbos, bet ir istorijos. Ką tik pradėjome mokyti lietuvių kalbos ir užsieniečius: bendruomenėje tam yra didžiulis poreikis antrosioms lietuvių pusėms. Štai prasidėjo lietuvių kalbos pamokų semestras, jas lanko 19 užsieniečių vyrų, vedusių lietuves.

– Kuo jums asmeniškai svarbi jūsų kaip pirmininko veikla, kuri reikalauja nemažai laiko ir jėgų?

– Laiko iš tiesų reikalauja daug, ir aš ilgai stengiausi to išvengti. Atvykęs į Belgiją trejus metus dalyvaudavau lietuvių renginiuose, bet nepriklausiau bendruomenės valdybai. Bet tuomet bendruomenė buvo šiek tiek išsikvėpusi idėjų atžvilgiu, tad reikėjo naujo kraujo. Pamaniau, kad tai bus geras būdas išlaikyti ryšį su Lietuva. Užsienyje buvau gyvenęs jau 10 metų. Tai – psichologiškai kritinis taškas: imi galvoti, kur esi, kam priklausai, ar grįši į Lietuvą. Pagalvojau, jei jau kyla tokių minčių, reikia mesti inkarą ir išlaikyti santykius su Lietuva. Dabar tam tikru atžvilgiu jau irgi baigiame išsikvėpti, reikės, kad ir mus kas nors pakeistų, atneštų naujų minčių. Tai natūralu.

– Grįžkime prie dabartinio jūsų darbo – pirmininko Martino Schulzo diplomatinio patarėjo pareigų. Kokius didžiausius iššūkius šis darbas šiuo metu kelia?

– Šie metai patys sunkiausi mano profesinėje karjeroje, bet taip pat dinamiškiausi ir įdomiausi. ES patekusi į egzistencinę krizę, Briuselyje išgyvename didžiulę transformaciją. Manau, istorinėje tėkmėje šis etapas bus įvertintas kaip esminis lūžis ES istorijoje. Tad stebėti tai iš arti labai įdomu. Be to, šiuo metu dirbu su žmogumi, kuris yra vienas esminių šio proceso žaidėjų. M. Schulzas – vienas stipriausių vieningos Europos palaikytojų, vienas didžiausių federalistų. Jis žymus dėl labai stiprios nuomonės, tvirto charakterio, mažai dėmesio skiria bereikšmei diplomatijai, labai daug – realiems veiksmams. Būti jo komandoje fantastiškai įdomu.

Dar vienas aspektas – mano darbo srityje vyksta labai daug pokyčių ir išbandymų. Esu atsakingas už santykių kuravimą su Rusija, Vakarų Balkanais ir Azija. Pastarasis regionas man buvo naujiena: M. Schulzas jį priskyrė, kad darbe nenuobodžiaučiau (juokiasi). Tuo metu nemanėme, kad kils tiek krizinių situacijų ir bus tiek daug darbo: pradedant Mianmaru, kurio parlamentui padedame dirbti nuo pat pradžių, baigiant Vakarų Balkanais ir Rytų partnerystės sritimi.

Ukraina, Moldova, Gruzija – šalys, kurios buvo lyg pionierės Rytų partnerystės kontekste, – staiga viena po kitos nėrė į gilią politinę krizę ar priešpriešą. Visi tokie procesai smarkiai veikia mano kasdienį darbą. Tenka reaguoti į kylančius gaisrus, stengiantis neprarasti šio strategiškai svarbaus regiono tokiu kritiniu metu, kai pati Europa labai susirūpinusi savo vidinėmis problemomis. Šiuo metu tas regionas gali nudreifuoti į kitą pusę, ypač matant labai sustiprėjusią Rusijos įtaką. Tad situacija kritinė ir šie metai nulems, ar regionas toliau eis europiniu taku, ar priešingai – geopolitinė iniciatyva pereis į kitas rankas.

M. Schulzas matė, kad šalis, kuri nulems regiono perspektyvą, yra Ukraina. Todėl jis ėmėsi iniciatyvos kurti oficialią buvusio Europos Parlamento pirmininko Pato Coxo ir buvusio Lenkijos prezidento Aleksanderio Kwaśniewskio misiją J. Tymošenko atžvilgiu. Tą misiją man tenka koordinuoti. Tai labai sudėtinga, politiškai jautri, išbandymų pilna, bet ir fantastiškai įdomi diplomatinė patirtis. Supranti, kad sprendžiamas ne tik žmogaus, ne tik Ukrainos, bet ir regiono likimas, o jo raktas slypi Charkovo ligoninės devintame aukšte, J. Tymošenko palatoje.

Per mažiau nei metus Ukrainoje įvykdėme 16 vizitų. Buvo 9 pokalbiai su J. Tymošenko, 10 – su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, daug laiko praleidome su advokatais, prokurorais, liudininkais, susipažinome su 40 tomų J. Tymošenko dujų bylos. Susitikome su oligarchais, Viktoru Juščenka, Leonidu Kučma. Užrašai, kuriuos parengėme iš tų susitikimų, yra aukso vertės. Juos paskelbus šiandien kiltų žemės drebėjimas, tačiau mes to jokiu būdu nedarysime. Derybiniame A. Kwaśniewskio ir P. Coxo maratone trys įkalinti opozijos lyderiai jau paleisti – tai buvę J. Tymošenko kabineto nariai. Man buvo be galo įdomu patirti, kaip sunku derėtis dėl žmonių likimų ten, kur yra keršto pojūtis, paranojos aspektas, šiek tiek patologinių dalykų, nevisavertiškumo kompleksų, šiek tiek provincialios politinės kultūros. Tokioje aplinkoje išlaisvinti žmones vien humanizmo pagrindu labai sudėtinga.

– Ar ES perspektyvos ir kitais svarbiais klausimais jūsų bei M. Schulzo nuomonės visada sutampa? Ir ar jos privalo sutapti tam, kad galėtumėte dirbti kartu?

– Anksčiau dirbau kito EP pirmininko – konservatoriaus Jerzy Buzeko – patarėju. Vien tai, kad vėliau buvau pakviestas dirbti socialdemokrato, jau gali kelti klausimų. Iš tiesų man M. Schulzo kvietimas dirbti drauge buvo labai netikėtas. Bet M. Schulzas pasakė, kad jam nereikia žmonių, kurie su juo sutinka šimtu procentų. Jis nori žmonių, kurie galėtų lygiavertiškai diskutuoti, jį provokuotų ir pasiduotų jo provokacijai. Kiekvieną kartą atėjęs į M. Schulzo kabinetą nežinai, ko tikėtis. Jo labai greita reakcija, sukauptos didžiulės žinios, todėl faktų ir informacijos jam nereikia. Jam reikia tavo įžvalgų ir strateginio mąstymo. M. Schulzas visada klausia iš esmės, jo klausimai gali kirsti iš pagrindų, bet turi išsilaikyti ir rasti atsakymus, pateikti savo vertinimus.

Taigi mano nuomonė yra dažnai kitokia nei M. Schulzo, bet jis to ir tikisi. Man atrodo, toks ir turėtų būti patarėjo darbas: ne pataikauti, ne sakyti vadovui, koks jis gražus ir kaip jį visi myli, neatskleidžiant realybės, bet pirmiausia pasakyti nepatogią tiesą. Šiuo požiūriu M. Schulzas yra fantastiškas vadovas, nes leidžia išlikti savimi, išlaikyti savo idėjas ir vertybes.

Apskritai dėkoju likimui, kad man leido dirbti su politikos lyderiais M. Schulzu, J. Buzeku ir V. Adamkumi. Gal dėl to, priešingai nei daug mano draugų, dar nesu nusivylęs politika. Henry Kissingeris yra pasakęs, kad 90 proc. politikų sugadina reputaciją kitiems 10 proc. Šiuolaikinėje politikoje iš tiesų daug vidutinybių. Bet visada yra tie 10–15 proc. tikrųjų lyderių, leidžiančių tikėti, kad politika gali būti morali, atskaitinga ir rimta.

Per metus dėl mokesčių vengimo ES valstybės kartu sudėjus praranda maždaug 1 trln. eurų. Jeigu šie pinigai nugultų valstybių ižduose, daugelis jų turėtų ne deficitinius, o perteklinius biudžetus. Tai rodo „Tax Research UK“ ataskaita, parengta Europos Parlamento (EP) socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijai.

Ataskaita atskleidžia, kad 2010 m. vos dvi ES valstybės – Estija ir Švedija – neturėjo biudžeto deficito. Estijos iždas buvo net perteklinis. Jeigu likusios ES valstybės nebūtų praradusios didžiulių sumų dėl mokesčių vengimo, jų biudžetai galėjo būti pertekliniai arba bent ne tokie deficitiniai.

Pavyzdžiui, 2010 m. Italija nesurinko 180 mlrd. eurų mokesčių, o jos biudžeto deficitas siekė 71,2 mlrd. eurų. Panaši situacija buvo ES iždininke tituluojamoje Vokietijoje – nuslėptų mokesčių suma buvo 158,7 mlrd. eurų, o biudžeto deficitas – 81,6 mlrd. eurų. Lietuvai taip pat nebūtų tekę vargti su biudžeto deficitu, siekiančiu 1,9 mlrd. eurų, nes nesurinkti mokesčiai sudarė 2,5 mlrd. eurų.

Tokie skaičiai leidžia teigti, kad iš šešėlio ištraukti pinigai būtų rimta paspirtis iš krizės neišsikapanojančiai Europai.

Pagrindinė kovai su mokesčių slėpimu ir sukčiavimu skirta priemonė – apsikeitimas informacija tiek tarp ES valstybių, tiek pasauliniu lygiu. Taip pat bus stiprinamas bendradarbiavimas tarp institucijų, atsakingų už mokesčių administravimą, teigiama mūsų šalies prezidentūros išplatintame pranešime.

Prieš Europos vadovų tarybos (EVT) posėdį buvo tikimasi, kad susirinkę lyderiai susitars dėl standartų, kuriais valstybės turėtų remtis, kai rinks duomenis apie pajamas, gyventojų gaunamas kitose šalyse, ir mokamus mokesčius. Šia informacija šalys turėtų pradėti keistis nuo 2015 m.

Tokius siūlymus parėmė ir EP, ir Europos Komisija (EK). „Kaip mes galime paaiškinti sąžiningiems namų ūkiams ir verslui, kurie yra patekę į keblią padėtį ir vis tiek moka mokesčius, kad kita visuomenės ir verslo dalis mokesčių vengia?“ – EVT susitikimo išvakarėse EP kalbėjo EK vadovas José Manuelis Barroso.

EVT sprendimo ieškojo po to, kai jo nesugebėjo priimti susirinkę finansų ministrai. Siūlymus didinti mokesčių skaidrumą atmetė Austrijos ir Liuksemburgo finansų ministrai, nors iš pradžių, pajutę Vokietijos spaudimą, rodė šiek tiek atvirumo.

Liuksemburgo finansų ministras Lucas Friedenas ir jo kolegė iš Austrijos Maria Fekter sakė, kad pirmiausia reikia išspręsti teisinius klausimus. Tačiau vėliau Liuksemburgas pažadėjo keistis informacija nuo 2015 m., Austrija taip pat sušvelnino savo poziciją.

Tiesa, ES lyderiai spaudė ne tik Austriją ir Liuksemburgą, bet iš Šveicariją. Mat visai neseniai buvo kilęs pasipiktinimas, kai paaiškėjo, kad Graikijos ir Prancūzijos politikai Šveicarijos bankuose turėjo ar tebeturi slaptų sąskaitų.

Keistis informacija apie bankų sąskaitas prašoma ir Lichtenšteino, Monako, Andoros ir San Marino.

 
Italija. Turino „Juventus“ komanda antrus metus triumfavo „Serie A“ čempionate. Šiemet ji 9 taškais aplenkė „Napoli“.

Prancūzija. Savininkų iš Kataro investicijos atsipirko. Zlatanas Ibrahimovičius ir kiti užtikrintai finišavo, dešimčia taškų aplenkė Marselio „Olympique“. Turėdama 44 įvarčių persvarą PSG tapo ir rezultatyviausia pirmenybių komanda, o jos lyderis Ibra įmušė 29 įvarčius ir sezoną baigė būdamas daugiausia įvarčių įmušusių žaidėjų sąrašo viršūnėje.

Vokietija.  Stebuklingą sezoną žaidžiantis Miuncheno „Bayern“ visus varžovus trypė viena koja. Per visą sezoną Bavarijos komanda praleido vos 18 įvarčių, pati įmušė 98 ir dar gerokai prieš Bundeslygos pabaigą  užsitikrino čempionės titulą.

Anglija.  Po fatališko praėjusio sezono finišo, kai Sergio Agüero nulėmė „Manchester City“ komandos pirmą vietą, o kitas Mančesterio klubas, „Manchester United“, liko graužtis nagų, šiemet sero Alexo Fergusono auklėtiniai gerokai anksčiau susitvarkė visus reikalus. Prie beveik čempioniškos pernai metų komandos pridėję Robiną van Persie, jie 9 taškais aplenkė didžiausius priešus ir iškėlė čempionų taurę.

Ispanija. Praėjęs sezonas „Barcelonai“ buvo tuščias. Komanda iškrito iš Čempionų lygos pusfinalyje, o arogantiškasis José Mourinho dar ilgai kalbėjo apie tai, kad jo treniruojamas Madrido „Real“ yra stipriausias klubas šalyje.

Šiemet „Barca“ vėl suklupo Čempionų lygos pusfinalyje, šįkart – daug skaudžiau, nes jau minėtasis „Bayern“ be didesnio vargo pervažiavo ir juos. Tačiau Lionelio Messi vedami katalonai „Primera“ lygoje nuo pat sezono pradžios užtikrintai pirmavo ir Ispanijos čempionate ilgai buvo išlikęs vienas klausimas – kas užims antrą vietą. Antras liko „Real“ klubas, nuo „Blaugranos“ atsilikęs 13 taškų.

Dovydas Zundelovičius – vienas žymiausių Izraelio skulptorių, prieš 20 metų įkūręs skulptūros ir dizaino mokyklą „Basis“. Čia jis sukūrė savitą oazę menininkams ir unikalią kultūros terpę – nei lietuvišką, nei izraelietišką. Išvykęs iš Lietuvos 90-taisiais, iki šiol palaiko glaudžius ryšius su čia likusiais draugais – kultūros žmonėmis. Skulptorių kalbino Ieva Sadauskaitė ir Mantas Tamošaitis.

Balandį Bangladeše, netoli sostinės Dakos, sugriuvo pastatas „Rana Plaza“, kuriame veikė fabrikas, tiekęs drabužius Vakarų šalių prekybos tinklams. Nelaimė nusinešė 1127 žmonių gyvybę.

Dieną prieš pastato „Rana Plaza“ griūtį jo savininkai išsklaidė dėl plyšių sienose kilusį susirūpinimą ir teigė, kad jis stovės visą amžių. Po nelaimės prisiminta, kad trys šio aštuonių aukštų statinio aukštai atsirado be leidimo.

Dabar aistros verda dėl fabriko „Liz Apparels“ sienų. Jis yra vienas iš 34, kuriuos valdo bendrovė „Nassa Group“ – pagrindinė žaidėja Bangladešo drabužių gamintojų rinkoje. Per metus jos pardavimas sudaro apie 270 mln. JAV dolerių.

Šį mėnesį bendrovių „Wal-Mart“ ir „Inditex“ inspektoriai pastebėjo plyšius ant „Liz Apparels“ fabriko sienų. „Wal-Mart“ agentūrai „Reuters“ patvirtino, kad „Liz Apparels“ fabrikas, esantis Gazypure, netoli sostinės Dakos, anksčiau siuvo drabužius jos prekybos centrams. Tačiau atlikus patikrinimą, per kurį sienose buvo rasta plyšių, ši siuvykla atsidūrė nepatvirtintų tiekėjų sąraše.

„Wal-Mart“ neviešino visų patikrinimo rezultatų. Tačiau juos gavusi kreipėsi į Bangladešo pareigūnus ir paprašė ištirti tai, ką tikrintojai įvardijo kaip „galbūt pavojingas sąlygas“. Iš viso „Wal-Mart“ užsakė patikrinimus 279 Bangladešo fabrikuose, kuriuose siuvami drabužiai šiai prekybos bendrovei.

„Inditex“, valdanti tokius drabužių prekybos tinklus kaip „Zara“, taip pat teigė nusiuntusi į fabriką savo inspektorius. Šie irgi pastebėjo plyšių pastato sienose ir apie juos žadėjo įspėti Bangladešo pareigūnus.

Saugumu fabrikuose, taip pat savo reputacija besirūpinančių bendrovių siekius apsunkina faktas, kad pačiame Bangladeše trūksta aiškių saugumo taisyklių, kvalifikuotų pastatų inspektorių ir įrangos, kuri būtina atliekant patikrinimus.

Tiesa, didžiausiai pasaulyje drabužių gamintojai JAV bendrovei „VF Group“ kitų nuogąstavimai nė motais. Jos užsakymu „Liz Apparels“ fabrike vis dar siuvami „Wrangler“ marškiniai. „VF Corp“, tarp kurios prekių ženklų yra ir „North Face“, „Timberland“ ir „Nautica“, patvirtino tebesinaudojanti šio fabriko paslaugomis. Ji esą laikosi politikos „likti ir pagerinti jame darbo sąlygas“.

„Mes kasdien susisiekiame su fabriku. „VF Corp“ vadovybė atidžiai stebi šios ir kitų gamyklų, kurių paslaugomis naudojasi, būklę Bangladeše“, – iš bendrovės gautą atsakymą cituoja naujienų agentūra „Reuters“.

Sugriuvus pastatui „Rana Plaza“, „Nassa Group“ saugumo sumetimais savanoriškai uždarė tris fabrikus. Tačiau „Liz Apparels“ liko veikti. Bendrovės teigimu, sienose pastebėti „maži, plauko storio įtrūkiai yra tik ant tinko, bet ne ant plytų, iš kurių sumūrytas pastatas“.

„Atsiradę plyšiai nepavojingi pastato struktūrai“, – sakė Mohammadas Jasimas Uddinas, bendrovės „Nassa Group“ vykdomasis direktorius. Jis teigė studijavęs civilinę inžineriją ir esąs atsakingas už struktūrinį visų grupės valdomų fabrikų saugumą.

Teigiama, kad bendrovės „Nassa Group“ užsakymu „Liz Apparels“ pastatą tikrino ir „Shaheedullah and New Associates Ltd.“, kuri yra viena geriausių inžinerijos bendrovių Bangladeše. Ji taip pat patvirtino, kad pastate gali būti vykdoma įprasta veikla.

160 kv. m ploto name dizainerei didesnių konstrukcinių pertvarkų imtis neprireikė. Būstas buvo suprojektuotas gana racionaliai ir atitiko čia įsikūrusios šeimos poreikius. Visgi šį tą dizainerė pakoregavo: pavyzdžiui, abipus lauko durų buvo įrengti siauri langai. Taip į tambūrą patenka ne tik daugiau šviesos; toks sprendimas – ir subtili užuomina apie klasikinį viso namų interjero stilių.

Išgrynintos klasikinės formos, šviesūs žemės spalvų tonai ir natūralios medžiagos tapo kertiniais šių namų interjero bruožais. Visą namų interjerą vizualiai šiltina kilimai, įkomponuoti kone visose pagrindinėse namų erdvėse – nuo prieškambario iki lakoniškų linijų virtuvės. Stumdoma pertvara ją skiria nuo valgomojo erdvės, o klasikinės durys – nuo išėjimo į terasą.

Balkšvai dažytos sienos tapo ne tik ąžuolo baldų, bet ir meno kūrinių, kurių šiuose namuose apstu, fonu.

Asmeniškumo ir išskirtinumo interjerui suteikta ne tik grafikos ir tapybos darbais. Namo šeimininkai neretai lankosi antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse. Tad ir naujuose namuose pavyko sėkmingai įkomponuoti kelias senovines detales, pavyzdžiui, antikvarinį sietyną, – jį buvo nuspręsta pakabinti tambūre.