„Kur atostogausi? Sicilijoje?! Taigi ten baisus skurdas ir vieni griuvėsiai.“ Tokie prieš pat atostogas išgirsti žodžiai verti nebent tik atlaidžios šypsenos.
Nors Sicilija pagal plotą yra beveik tris kartus mažesnė nei Lietuva, apžiūrėti visų gamtos ir architektūros grožybių savaitės ar dviejų – tiek, kiek dažniausiai siūlo kelionių organizatoriai, – nepakaks. Apskritai keliauti į šią salą su savas sąlygas ir kelionių maršrutus diktuojančiais tarpininkais – kone mirtina nuodėmė. Tačiau šįkart teko nusidėti, nes lyg iš dangaus nukrito itin patrauklus vienos Lenkijos turizmo agentūros „paskutinės minutės“ siūlymas. Sentimentai ir to krašto ilgesiu persmelkti atsiminimai akimirksniu užgožė sveiko proto likučių abejones, ar pats vidurvasaris Afrikos pašonėje – tinkamiausias metas šiaurietiškų platumų gyventojams.
Tenka pripažinti, kad visą savaitę tvoskęs 38–40 laipsnių karštis išties tapo nemenku išbandymu, juolab kad iš anksto žinojome, jog poilsį prie auksinių Jonijos jūros paplūdimių teks keisti į pažintinės kelionės, pradėtos prieš daugiau kaip penkerius metus, tęsinį. O tam vien tik išsinuomoti automobilį ir susidaryti maršrutą „pamatyk kuo daugiau“ nepakaks. Pro mašinos langus vietoj įstabios baroko architektūros išties galima išvysti tik žolės ir samanų ardomus griuvėsius.
Ir duoda, ir atima
Sicilija dėl beveik taisyklingo trikampio pakrančių kontūro dar senovėje gavo Trinakrijos vardą ir trikojį herbą su medūzos galva centre. Tačiau piečiausio Italijos regiono vizitine kortele tapo Etna, aktyviausias Europos ugnikalnis, ilgus šimtmečius diktavęs visos salos gyvenimo ritmą.
„Kalnas atima, kalnas ir duoda“, – populiarų posakį vis dar kartoja ugnikalnio slėnio gyventojai, beveik kasmet matantys į dangų kylančius ugnies ir suodžių stulpus. Kadaise miestus ir visa, kas gyva, pakeliui sudegindavusios lavos upės mainais palikdavo pelenais patręštus laukus, kur subręsdavo itin gausus pistacijų, citrusinių vaisių, vynuogių ir alyvuogių derlius.
Šiandien Etna daugiau duoda nei atima. Vulkanologai iš anksto įspėja apie būsimą įsiveržimą, o maždaug 15 km/val. greičiu plaukianti ugnies upė pristabdoma ir nukreipiama kuo toliau nuo gyvenamųjų vietovių. Jau dvi kartos, gyvenančios papėdėje įsikūrusiame Nikolozio miestelyje, nebepamena, kad prabudęs ugnikalnis būtų padaręs daugiau žalos nei ant išdžiaustytų skalbinių iš dangaus paberti pelenai. Tačiau ant kalno šlaito įsikūrę keli viešbučiai, įrengti keltuvai ir slidinėjimo trasos, veikiančios žiemą, ne kartą buvo nušluoti raudonos kunkuliuojančios masės.
Prie pragaro vartų
Pakilti į Etną automobiliu galima iki 1,9 km ribos. Tolesnė kelionė priklausys nuo dangaus malonės. Žiemos rytą ugnikalnio papėdėje vyraujant apie 12–14 laipsnių giedrą dangų akimirksniu gali užkloti debesys ir ugnikalnio viršūnėje įsisiautėti pūga. Šiltuoju metų laiku keltuvus neretai sustabdo pernelyg gūsingas vėjas.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)