Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Gyvenimo gurmanams

Aštuonios savaitės su Ebola

Tautvydė Andersen, „Intelligent Life“ | 2015-06-15

Andrius Slavuckis, organizacijos „Gydytojai be sienų“ logistas, trumpomis atokvėpio akimirkomis draugams rašė laiškus iš Siera Leonės, kur du mėnesius visas jėgas, žinias ir net pyktį išliejo Ebolos valdymo centre. Laiškus skaito Tautvydė Andersen.

 

2014 m. rugsėjis. Pirmoji savaitė

„Ebola is Real!“ Tokie iškalbingi plakatai skelbia niūrią žinią visoje Siera Leonėje. Paranoja prasidėjo dar skrendant, kai palydovės staiga pasirodė „pasidabinusios“ chirurginėmis kaukėmis ir guminėmis pirštinėmis.

„Ebola is Real!“ Paduodu pasą su antspauduota Siera Leonės viza simpatiškai pasienietei. Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir atsargiai pasidomi, kokiu tikslu atvykstu. Nieko nesakydamas praskleidžiu bluzoną, po kuriuo dėviu MSF („Médecins Sans Frontières“ – „Gydytojų be sienų“) marškinėlius. Pasienietė teištaria: „Ačiū, kad atvykote.“ Nuo tada kiek­vienas oro uosto prieigose sutiktas žmogus skubėjo padėkoti už tai, kad atkeliavau. Su kolegomis pirmąją naktį praleidome vandenyno pakrantėje įsikūrusiame mažame viešbutyje „Oasis“, kurio belaidžio interneto ryšio slaptažodis išduoda vietinių psichologinę būseną, – godhelpus001.

Kailahūno miestelyje veikia aštuoniasdešimties lovų Ebolos valdymo centras. Nepretenduojame į ligoninės vardą – tai tik didžiulių palapinių virtinė su jas jungiančiais dengtais koridoriais. Čia dirba apie 30 tarptautinių savanorių ir kiek daugiau nei 220 vietos gyventojų. Centrą sudaro trys pagrindinės dalys: nežinomos, mažos ir didelės rizikos zonos. Visi ligoniai slaugomi pastarojoje. Ši zona padalyta dar į keturias griežtai atskirtas dalis: įtariami Ebolos nešiotojai (tarp jų pasitaiko sergančių maliarija ar kita liga); smarkiai įtariami, bet dar laboratorijos nepatvirtinti viruso nešiotojai; viruso nešiotojai – tie, kurie kovoja dėl gyvybės; sveikstantys ir ligą nugalėję žmonės, jei tyrimai patvirtins, jie greitai persikels į savotišką MSF viešbutį, iš kurio džiaugdamiesi keliaus namo. Šie žmonės gali vadinti save laimės kūdikiais. Jie buvo tarp tų 40 proc., kurie pasveiksta. Kiti 60 proc. pamažu miršta ir jų kūnai vienas po kito atsiduria morge.

 

Antroji savaitė

Tapo įprasta, kad greitoji pagalba į centrą atveža apie dešimt asmenų, sugrūstų vienas šalia kito. Jeigu kurie nors jų ir nebuvo užsikrėtę prieš įlipdami į automobilį, kelionės pabaigoje tokia tikimybė itin maža. Neretai kas nors miršta dar pakeliui. Ant tokių asmenų lavonmaišių, saugančių biologiniu gink­lu tapusius kūnus, nėra jokių užrašų. Mirusiųjų giminaičiai niekada nesužinos, kas jiems atsitiko. Apsilankęs džiunglėse esančiose kapinėse supratau, kad ir tie, kurių vardai surašyti ant maišų, laidojami bevardžiuose kapuose, o iš jų sampilų styro tik kreivas tarsi netyčia ten įspraustas pagalys.

 

Trečioji savaitė

„Ebola is Real!“ Apie tai galvoju nuolat. Atsibudęs ryte svarstau, ar gerai šiandien jaučiuosi. Pajutęs gerklės skausmą truputį sunerimstu, bet prisiminęs, kad išvakarėse blioviau nurodymus darbininkams prie elektros generatoriaus, suprantu, jog tai tik sudirgintos balso stygos. Atsikėlęs pasitikrinu raumenis. Skauda tik blauzdas nuo nuolatinio lakstymo po centrą. Vadinasi, viskas gerai. Išgeriu tabletę nuo maliarijos su puslitriu vandens.

Projekte galioja itin griežtos nesilietimo taisyklės. Aštuonios savaitės be žmogaus prisilietimo, be rankos paspaudimo, ką ir kalbėti apie širdingą apsikabinimą. Vargu ar kas ir norėtų apkabinti, nes stipriai dvokiu išdžiūvusiu chloru. 0,5 proc. chloruotas vanduo nužudo bet kokius viruso pėdsakus, o rankas plauname 0,05 proc. tirpalu. Dėl to visi kvepiame panašiai. Asmeninė higiena tapo tarsi mantra. Rankas plaunu kas penkias minutes ir pastebėjau, kad daug atsargiau liečiu savo veidą. Geriau iš viso jo neliesti…

 

Ketvirtoji savaitė

Ji paprasčiausiai įstrigo greitosios pagalbos automobilyje. Pro atviras mašinos duris pamačiau, kad jos per alkūnę sulenkta ranka buvo sulindusi iki peties į metalinę lovos konstrukciją. Nešdamas chloro purškiklį dar pagalvojau, kodėl ši moteris sėdi tokia neįprasta poza. Tik kiek vėliau supratau, jog ji seniai mirusi. Priėjęs arčiau nužvelgiau sulysusį veidą, už galvos užlaužtas rankas, suplyšusius ir kūno nedengiančius drabužius. Ji dėvėjo didelėmis gėlėmis puoštą suknelę. Keistai atrodė per dubenį persisukusios kojos – kairė buvo dešinės vietoje. Nors vaizdas sukrečiantis, laiko apmąstymams neturėjau.

Nužvelgęs kitus geltonais „kosmonautų“ kostiumais apsirengusius kolegas, pradėjau chloro mišiniu purkšti jos kojas. Keista, tačiau tuo metu nejaučiau jokio šleikštulio. Euforiją ir adrenalino antplūdį greitai pakeitė susikaupimas. Dirbant tokį darbą kiekviena klaida gali turėti lemtingų padarinių. Po kelių minučių pajutau bakstelėjimą į šoną ir atsisukęs pamačiau išplėstas kolegos akis. Jis tepasakė, kad speciali grupė ateina dezinfekuoti moters palaikų, o mums derėtų pradėti nuo kitų automobilių. Iškart mečiau pradėtą darbą.
Pirmiausia veikti, paskui ginčytis – viena pagrindinių darbo aukštos rizikos zonoje taisyklių. Drausmė čia kaip armijoje. Taigi, netrukus purškėme 0,5 proc. chloro mišiniu kito automobilio vidų, o viena akimi stebėjau, kaip specialioji grupė ima suktis aplink moteriškę. Kol rinkome šiukšles, vis svarsčiau, kodėl šalia dirbanti kita komanda dar nesupakavo jos kūno į maišą. Paprastai tai trunka vos dešimt minučių.

„Andrius“, – išgirdau savo vardą. Priėjęs supratau, kas atsitiko. Ant žemės gulėjo iš automobilio ištraukta sudedamoji lova ir į jos konstrukciją įaugęs moters kūnas. Laiko apmąstymams nebuvo. Aukštos rizikos zonoje jau buvome gana ilgai ir visų jėgos pamažu seko. Tokiais atvejais reikia elgtis apgalvotai, bet ryžtingai. Pasilenkęs čiupau sustingusį ir kietą moters riešą. Net per trigubas pirštines jaučiau jos kūną sukausčiusį šaltį. Pabandžiau atlenkti ranką ir atlaisvinti petį. Praėjo geros penkios minutes, kol supratome, kad reikia laužti arba lovą, arba ranką. Pradėjau laužti lovą. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Prakaitas sruvo upeliais, respiratoriuje ėmė kauptis skysčiai. Aprasojo ne tik akiniai, bet ir apsauginės slidininko kaukės stiklai. Jaučiau, kad laikas senka, o mūsų pastangos eina niekais. Staiga, pagautas įkvėpimo, čiupau lovą, pasukau ją kitu kampu, o tada, suėmęs moters petį ir riešą, smarkiai suspaudžiau ir truktelėjau į save. Lova nukrito ant žemės, o aš likau stovėti laikydamas kūną. Higienistai puolė purkšti chlorą visur, kur įmanoma. Sukišau rankas į 0,5 proc. tirpalą, o tada susipyliau visą kibirą ant apsauginių drabužių. Ilgiau ištverti karščio nebegalėjau, tad puoliau išėjimo link.
Nusirengimo palapinėje laukė ilga, tačiau įprasta procedūra. Iš pradžių nusiplauni rankas ir lauki, kol dezinfekuotojas nuo galvos iki kojų apipurkš 0,5 proc. chloro tirpalu. Tada į vieną kibirą meti žalias gumines pirštines, prijuostę ir akinius. Nusiplauni rankas. Atsargiai nuplėši apsaugines virves ir nusitraukęs galvos apdangalą meti viską į sudeginti skirtų atliekų kibirą. Nusiplauni rankas. Atsargiai atplėši geltono kombinezono apykaklę ir apsauginę juostelę, saugančią užtrauktuką nuo bet kokių skysčių. Nusiplauni rankas. Atsargiai atsisegi kombinezoną ir liesdamas tik vidinę dalį nusmauki jį žemyn taip, kad galėtum jau vien kojomis nutraukti nuo savo baltų botų. Palauki, kol purškėjas apipurkš ant žemės gulintį kombinezoną, ir išmeti jį į sudeginti skirtų atliekų kibirą. Nusiplauni rankas. Lėtais judesiais nusimauni respiratorių ir meti į tą patį indą. Sustoji akimirką. Giliai įkvepi. Pasimėgauji grynu oru. Pajunti nevaržomą kūno laisvę ir šalto prakaito persmelktų drabužių teikiamą vėsą. Nusiplauni rankas. Nusimauni apatines pirštines. Leidi purškėjui dezinfekuoti botus ir, peržengęs ribą, skiriančią aukštos ir žemos rizikos zonas, nusiplauni rankas 0,05 proc. chloro mišiniu. Išgeri vandens. Paprastai aukštos rizikos zonoje kūnas praranda apie 1,5–2 litrus vandens. Atsipalaiduoji ir apmąstai, ką nuveikei per pastarąją valandą.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135556 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-06-15 16:59:54 [post_date_gmt] => 2015-06-15 14:59:54 [post_content] => (A. Slavuckio nuotr.) [post_title] => A. Slavuckis [post_excerpt] => Už kelių žingsnių – aukštos rizikos zona. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => p1000145 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-15 16:59:54 [post_modified_gmt] => 2015-06-15 14:59:54 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135555 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/P1000145.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 135557 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-06-15 17:00:10 [post_date_gmt] => 2015-06-15 15:00:10 [post_content] => (A. Slavuckio nuotr.) [post_title] => Ebola [post_excerpt] => Stovyklos personalas susirinko pagerbti mirusios kolegės. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dsc_1105 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-15 17:00:10 [post_modified_gmt] => 2015-06-15 15:00:10 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135555 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/DSC_1105.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 135558 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-06-15 17:00:16 [post_date_gmt] => 2015-06-15 15:00:16 [post_content] => (A. Slavuckio nuotr.) [post_title] => Ebola [post_excerpt] => Ligoninės palapinės užima didesnį nei futbolo aikštės plotą. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dsc_1106 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-15 17:00:16 [post_modified_gmt] => 2015-06-15 15:00:16 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135555 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/DSC_1106.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [3] => stdClass Object ( [ID] => 135559 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-06-15 17:00:37 [post_date_gmt] => 2015-06-15 15:00:37 [post_content] => (A. Slavuckio asmeninio archyvo nuotr.) [post_title] => A. Slavuckis [post_excerpt] => A. Slavuckis nusprendė numigti tiesiog dėžėje. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => 10427674_10152802252916233_5523296502539523612_n [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-15 17:00:37 [post_modified_gmt] => 2015-06-15 15:00:37 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135555 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/10427674_10152802252916233_5523296502539523612_n.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai