Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Gyvenimo gurmanams

Didysis klausimas. Kiek reikia dirbti?

Ieva Rekštytė, „Intelligent Life“ | 2015-01-08

Viename „Intelligent Life“ numeryje keli autoriai ieškojo, kokia yra gyvenimo prasmė. Išnarpliojus svarbiausią būties dilemą, metas pakalbėti apie tai, kam skiriame didžiąją dalį savo laiko. Ieva Rekštytė prašo penkių profesijų atstovų atversti savo darbotvarkes.

 

Rinalda Germanienė, psichologė

Į klausimą, kiek reikia dirbti, atsakyčiau, kad nuolat. Žmogaus pašaukimas yra realizuoti save per darbą. Darbas yra tapimo žmogumi pagrindas, o požiūris į jį parodo ryšį su tikrove, santykį su kitais ir laiku. Kita vertus, dirbti reikia tiek, kad tas ryšys neišnyktų, t. y. nepersidirbti. Tokia ir mano darbotvarkė: dirbu tiek, kiek galiu ir noriu. Kai gyvenimo tempas toks greitas, o pokyčiai yra pastoviausias dalykas, ilgalaikės darbotvarkės neturiu. Man rūpi su konkrečiais žmonėmis susiję įsipareigojimai, kuriuos privalau įvykdyti tam tikru metu. Kitaip tariant, svarbiau ne darbotvarkė, bet darbo kokybė, atsakomybė, žodžio laikymasis.

Prisimenu istoriją, kuri nutiko kolegos klientui. Verslininkas kreipėsi dėl to, kad „nieko nespėja“: ryte išgerti kavos, pabūti su šeima, vaikais, susitikti su verslo partneriais ir t. t. Terapeutas pasiūlė susidaryti griežtą darbotvarkę ir jos laikytis. Vyras taip ir padarė. Po kelių savaičių jis dėkojo gydytojui už tai, kad suprato, kokią gerą darbotvarkę turėjo prieš tai, nes tos kelios savaitės buvo tikra kančia.
Darbas padeda žmogui būti aktyviam. Kai esi prasmingai aktyvus, tampi novatoriškas: sukiesi tarp naujų žmonių, minčių, patirčių, idėjų. Mane tai „pakrauna“. Su metais ateina supratimas, kad didžiausias malonumas yra tada, kai gali ir nori dirbti, kai sugebi gauti moralinį bei materialinį atlygį ir pasidalyti jį su kitais. Be abejo, aktyvus gyvenimas kelia įtampą, kuri kartais painiojama su nuovargiu. Pavargstame ne nuo darbo, o nuo per didelio žinučių, žinių srauto, nuo nemokėjimo atsirinkti, noro viską kontroliuoti, valdyti. Jei žiūri savo reikalų ir dirbi iš širdies, neužsižaidi su ego, viskas puiku. Jokia darbotvarkė to nepakeis.

Nemažai žmonių, tarp jų ir aš, mano klientai, susiduria su didžiuliu aktyvumo, susitelkimo dirbti sunkumu – tinginyste. Tada aktualiau parengti ne precizišką darbotvarkę, bet kovos su letargija ir apatija planą. Arthuras Schopenhaueris veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ rašė, kad pirminis pasaulio pradas, toji neregima gelmė, iš kurios visa atsiranda ir į kurią vėl grįžta, yra valia. Protas gali išsikelti tikslą, sudėlioti darbotvarkę, ieškoti prasmės… O valia arba yra, arba jos nėra.

Vyrauja nuomonė, kad darbingiausias žmogus yra tada, kai jį pagauna įkvėpimas. Įkvėpimas  apibūdinamas kaip maloni būsena, kuri nereikalauja valios pastangų. Tačiau tam, kad aplankytų nauja idėja ar impulsas gyventi, irgi reikia dirbti! Viena darbingumo skatinimo priemonių, be abejo, yra kokybiškas poilsis, miegas. Tačiau svarbu ne tik tai, bet ir ramybė. Tiek vidinė, tiek išorinė, taip pat – galimybė pabūti vienam. Kai turi laiko ramybei, turi jo viskam.

 

Renata Šerelytė, rašytoja

Keliuosi maždaug septintą valandą – reikia išleisti į mokyklą vaikus. Tada išvedu šunį, pusryčiauju, tvarkausi. Maždaug nuo devintos sėdu prie stalo ir atlieku tai, ką artimiausiu metu turiu padaryti. Su viena ar dviem kavos pertraukėlėmis užtrunku maždaug iki dvyliktos ir tai yra pati darbingiausia mano dienos dalis. Tada gimsta kūrinio struktūra, išryškėja idėja, kompozicija, veikėjų ir personažų portretai. Paskui einu į parduotuvę, apsiperku, ruošiu pietus. Po jų – ilgesnis pasivaikščiojimas su šunimi. Stengiuosi ištaikyti bent kas antrą dieną po pietų pabėgioti. Tai labai reikalinga ne tik mano fizinei sveikatai, bet ir norint susikoncentruoti protiniam darbui, maksimaliai išnaudoti rašymo valandas: geriausios mintys ir idėjos ateina į galvą judant, veikiant, o ne sėdint ir laukiant įkvėpimo. Dirbu ir po pietų, dvi tris valandas, bet daugiau juodą – redagavimo, taisymo – darbą. Arba rašau trumpas recenzijas, anotacijas, apžvalgas. Deja, atskiros erdvės tam neturiu. Dirbu dukros kambaryje, kai ji mokykloje, o paskui – kaip išeina: virtuvėje, svetainėje, teko net vonioje (kai jau labai reikėjo tylos).

Vyrauja stereotipas, kad rašytojas nėra disciplinuotas žmogus ir rašo tik tada, kai ateina įkvėpimas. Tačiau ar ne per didelė prabanga laukti jo, kai nelabai žinai, kas tai yra? Šviesaus atminimo tapytojas Augustinas Savickas juokaudavo, kad įkvėpimas esąs fizkultūra ir jis nesuprantąs, ką tai turi bendra su tapyba kaip su darbu. Manyčiau, rašytojo dienotvarkėje svarbiausia yra ne laukti įkvėpimo, o tiksliai žinoti, ką būtent šiandien turi nuveikti. Juk dažnas autorius ne tik užsiima grynąją kūryba, bet ir redaguoja tekstus, rašo straipsnius bei apžvalgas, skaito ir vertina kitų tekstus  ir turi daugybę kitokios iš pažiūros visai neįkvepiančios veiklos. Negyvenu dramblio kaulo bokšte, aptarnaujama būrio paslaugių fėjų, kasdien privalau rasti laiko ir buičiai, ir šeimai, ir sportui, ir kitiems mėgstamiems dalykams. Todėl kiekviena valanda yra aukso vertės, o kad suspėtum viską padaryti, reikia disciplinos.

Disciplina ir drausmė padeda ne tik daug pasiekti kūrybiniame kelyje, bet ir natūraliai atsijoja nereikšmingus, tuščius dalykus, neskatinančius tobulėti. Tačiau  nereikia disciplinos paversti stabu ir gyventi kaip kareivinėse – kartais labai malonu nieko neveikti. Tai lyg stabtelėjimas prieš startą, sakyčiau, oro įkvėpimas ir – pirmyn į distanciją.

 

Dainius Liškevičius, šiuolaikinio meno kūrėjas

Jei noriu ką nors naudinga nuveikti, įdomaus sugalvoti, mano diena turi prasidėti tarsi nuo lėto kilimo į kalną: ramaus pabudimo, skanių pusryčių, rytinių skaitinių. Esu patyręs, kad taip daug lengviau pasiekiu geresnių rezultatų. Jeigu dieną pradedu nuo lakstymo, skambučių, buities, likusias valandas sunku praleisti produktyviai. Kūrybai ne į gera forsavimas, skubėjimas. Jei spaudi save įgyvendinti gamybos procesą, nors dar taip norėtum idėją geriau apgalvoti, galop pridarai klaidų, netikslumų, kuriuos paskui reikia ištaisyti.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 133323 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-01-06 17:44:02 [post_date_gmt] => 2015-01-06 15:44:02 [post_content] => (All Over Press nuotr.) [post_title] => Darbas [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => sim-760929 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-01-06 17:44:02 [post_modified_gmt] => 2015-01-06 15:44:02 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133322 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/01/AOP28.SIM-760929.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai