Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Gyvenimo gurmanams

Ieškokit padaužų

Ieva Rekštytė, „Intelligent Life“ | 2014-11-13

Už vaikų žaidimus smagesni tik vaikų žaidimai kieme. Ieva Rekštytė su menininkais bei vaikų raidos specialistais kalbasi apie įvairių kartų žaidimus ir dėlioja pliusus vaikystei lauke.

 

„Ar vaikystėje žaidėte „Ali Babą?“ Turiu pripažinti, kad dėl šio ir panašių klausimų prieš skambindama pasirinktiems menininkams šiek tiek kuklinausi. Visa laimė, maniau, kad „rimtomis temomis“ (t. y. apie kūrybinį jų gyvenimą) kalbėjomės jau anksčiau. Galiausiai paaiškėjo netikėtas dalykas. Visi jie: avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas, scenografė Aleksandra Jacovskytė, poetas Aidas Marčėnas ir aktoriai Darius Gumauskas bei Simonas Storpirštis, apie savo ankstyviausias gyvenimo dienas pasakojo su tokiu entuziazmu, jog liko tik susigėsti dėl pirminės abejonės ir įsitikinti, kad kuo ilgiau gyveni, tuo smagiau prisiminti ir kalbėti apie vaikystę. Kaip sakė A. Jacovskytė, klydome manydami, kad tikras gyvenimas prasideda tik suaugus, iš tikrųjų – tuomet jis baigiasi. A. Marčėnas priduria: visas gyvenimas ir skirtas vaikystei suvokti.

J. Meko (91 metai) bičiuliai sutartinai vadina jį žaidimų ir džiaugsmo guru. Juo būti išmokta turbūt dar ankstyvoje vaikystėje Semeniškių kaime, Aukštaitijoje, žaidžiant slėpynes ar sukant kamuolius iš karvių plaukų. Daugiau nei šešias dešimtis metų Niujorke gyvenantis avangardinio kino krikštatėviu vadinamas J. Mekas su draugais pramogų susigalvoja kasdien. Ant Jono buto sienos pakabinta popieriaus skiautė su užrašu „Keep dancing, keep singing, have a good drink and do not get too serious! Ok?“ (angl. „Šok, dainuok, išlenk taurelę ir nebūk per rimtas! Gerai?) taikliai apibendrina tą optimistišką nerūpestingumą, kurio iš menininko vertėtų pasimokyti.

Kartą toptelėjo, kad J. Meko fenomeną ėmiau suprasti ne tada, kai peržiūrėjau jo filmus ir perskaičiau knygas, o kai sužinojau ir savo akimis pamačiau, kaip jis bendrauja, elgiasi su draugais. Viena akimirka Paryžiuje, prieš pat kino poeto retrospektyvinės parodos atidarymą Pompidou centre, įsiminė ilgam. Restorane, kuriame buvome susitarę susitikti interviu, menininkas pietavo su sūnumi Sebastianu ir bičiuliu iš Vokietijos. Šis pasiskundė, kad tikriausiai (koks aplaidumas!) taip ir neturi Jono autografo. Klaida buvo ištaisyta akimirksniu: vokiečio lėkštėje atsidūrė gruzdinta bulvytė su užrašu „Jonas Mekas“. Tai visiškai natūralus poelgis kino kūrėjui, bet aš dar ilgai galvojau apie tą unikalią bulvytę ir net nufotografavau ją. Į pasiteiravimą apie vaikystės žaidimus jis taip pat sureagavo mekiškai: detaliai juos išdėstė spausdinimo mašinėle, o, prisiminęs dar vieną, netgi nupiešė aiškinamąjį eskizą. Laiške pridūrė: „Surašau savo vaikystės piemenų žaidimus.“

Teatro aktorius D. Gumauskas (40 metų) vaikystės dienas leido Kauno Piliakalnio gatvėje. Dviejuose daugiabučiuose – penkiaaukščiame ir devynaukščiame – buvo įsikūrusios greta veikiančio fabriko darbuotojų šeimos. Čia pat, po namų langais, teka Nemunas, iš kitos gatvės pusės driekiasi geležinkelio bėgiai, už jų – kalvų juosta. Jeigu turite pramuštgalvio geną, jau supratote, kad žaidimų įvairovė šios apylinkės vaikams – pavydėtinai plati. Kitaip tariant, džiaugsmas vaikams – nerimas tėvams. D. Gumauskas prisimena, kad vaikystėje beveik nežiūrėdavo televizoriaus, o veržte verždavosi į lauką ir išbūdavo ten nuo ankstyvo ryto iki sutemų. Vienas didžiausių traukos objektų, žinoma, buvo upė.

„Jei pro namo balkoną mesdavai bulvę ir pataikydavai į Nemuną, – prisimena aktorius, – išbaidydavai žuvis apačioje žvejojantiems draugams.“ Reiktų patikslinti, kad jie užsiimdavo veikiau ne žvejyba, o žuvų medžiokle su žeberklais. Berniūkščių mamos laimikio, deja, nepripažindavo, tad jį tekdavo atiduoti pirmuose namo aukštuose gyvenančioms senutėms. „Kitoje Nemuno pusėje buvo irklavimo bazė, į kurią nusigaudavome valtimis ar savadarbiais plaustais ir išsitepę purvu iššokdavome iš pasalų it laukiniai ir gąsdindavome irkluotojas“, – tęsia D. Gumauskas. Pakrantėje, patys nežinodami pavadinimo, vaikai žaisdavo petankę, tik vietoj kamuolių naudojo akmenis. O karštesnėmis dienomis pavėsio ieškodavo miškais apaugusiose kalvose, kur atgydavo robinai hudai, kapitonai tenkešai, buvo kasami urvai ir įrengiamos kuo rimčiausios slėptuvės su maisto atsargomis. Žaidimai žaidimais, bet vieną Dariaus vaikystės žygdarbį būtina papasakoti.

Vasarą Nemuno pakrantėse mėgdavo sėdėti poros ir siurbčioti „taurųjį“ žigulinį alų. Buvo tokia linksma porelė: moteris labai labai stora, o jos širdies draugas – klaikiai plonas. Vieną kartą jie sėdėjo pakrantėje ir vaikinas nusprendė įrodyti savo vyriškumą – perplauks Nemuną, neįsivaizduoju, ką kitoje jo pusėje padarys (gal nuskins kokią aguoną iš plyšio betone?), ir grįš pas ją. Nuplaukė. Tuo metu mudu su Remigijumi sėdėjome savo valtyje ir stebėjome, kuo viskas baigsis. Kai vyriškis išlipo į krantą, jo moteris ženklais ėmė rodyti, kad atgal neplauktų – grįžtų per tiltą. Bet jis nepanoro su savo gelėtais „šeimyniniais“ eiti du kilometrus iki tilto, paskui du kilometrus atgal, tad pasiryžo plaukti. O kadangi jau buvo išvargęs ir privartojęs alaus, maždaug ties viduriu Nemuno aiškiai pristigo jėgų. Jis ėmė skendinėti ir springti vandeniu. Tai pamatę, mudu narsiai puolėme irkluoti jo link. Leidome jam įsikabinti į valtį. Žinoma, vaikinas buvo labai įsižeidęs, kad atplaukėme jo išgelbėti, tačiau leidosi parplukdomas į krantą. Po to įvykio jo storoji mergina mus beveik kasdien vaišindavo saldainiais.

Vilniuje, Antakalnyje, margatautėje aplinkoje tarp lenkų, rusų, žydų ir lietuvių vaikų, augo poetas A. Marčėnas (54 metai). Netoli namų tekančios Neries pakrantės, kone dvidešimties, trisdešimties ar dar didesnei grupei vaikų vos pakutenus fantaziją, virsdavo prerijomis, kautynių laukais, ledo laivų upėmis (vaikai buvo įsigudrinę plaukioti ledo lytimis, tačiau A. Marčėnas teigia buvęs bailus, tad bandė tik kelis sykius) ar net Žalgirio mūšio epicentru. Aidas priklausydavo kryžiuočių ordinui, buvo pasigaminęs kartoninį šalmą ir pasirinkęs jam tuomet ypač šauniai skambėjusį Ulricho fon Jungingeno vardą. „Mano dėdė – istorikas, tad Šapokos istoriją buvau perskaitęs jau vaikystėje“, – prisimena poetas. Dėl istorinių žinių bagažo jam nuolat tekdavo vadovauti karžygiams. Žalgirio mūšiai trukdavo kelias savaites, tada šį strateginį žaidimą („Mes net siųsdavome šnipų į priešų stovyklą!“) keisdavo kiti, nebūtinai kariniai.
Vieną jų poetas juokais įvardija kaip „gegužės karštinė“, kai jau pabodus kautynėms, kuriose dalyvaudavo vien berniukai, į žaidimus įsiliedavo ir mergaičių. „Tas noras ypač padidėdavo atėjus pavasariui“, – šelmiškai tarsteli. „Gegužės karštinės“ esmė – mergaitės gaudo berniukus ir pagavusios gali daryti jiems ką nori. A. Marčėnas susijuokia, kai puolu klausinėti, ką gi jos pagautiesiems iškrėsdavo. „Nežinau, niekada nebuvau pagautas, – juokiasi poetas. – Buvo labai baisu. Apie pagautus berniukus eidavo kraupios legendos.“2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 132277 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-11 13:49:09 [post_date_gmt] => 2014-11-11 11:49:09 [post_content] => (E. Stankūnaitės nuotr.) [post_title] => Vaikai [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => _mg_2937 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-11 13:49:09 [post_modified_gmt] => 2014-11-11 11:49:09 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132276 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/MG_2937.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 132278 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-11 13:49:12 [post_date_gmt] => 2014-11-11 11:49:12 [post_content] => (E. Stankūnaitės nuotr.) [post_title] => Vaikai [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => _mg_3006 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-11 13:49:12 [post_modified_gmt] => 2014-11-11 11:49:12 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132276 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/MG_3006.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 132279 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-11 13:49:18 [post_date_gmt] => 2014-11-11 11:49:18 [post_content] => (A. Jacovskytės asmeninio archyvo nuotr.) [post_title] => A. Jacovskytė [post_excerpt] => A. Jacovskytė ant savo kiemo tvoros. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_3572 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-11 13:49:18 [post_modified_gmt] => 2014-11-11 11:49:18 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132276 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/DMR_3572.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [3] => stdClass Object ( [ID] => 132280 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-11 13:49:21 [post_date_gmt] => 2014-11-11 11:49:21 [post_content] => (E. Stankūnaitės nuotr.) [post_title] => Vaikai [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => _mg_3204 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-11 13:49:21 [post_modified_gmt] => 2014-11-11 11:49:21 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132276 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/MG_3204.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [4] => stdClass Object ( [ID] => 132281 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-11 13:49:24 [post_date_gmt] => 2014-11-11 11:49:24 [post_content] => [post_title] => J. Mekas [post_excerpt] => Jono Meko vaikystės žaidimas ir aiškinamasis eskizas. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => mekasiq-2 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-11 13:49:24 [post_modified_gmt] => 2014-11-11 11:49:24 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132276 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/mekasIQ-2.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [5] => stdClass Object ( [ID] => 132282 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-11 13:49:27 [post_date_gmt] => 2014-11-11 11:49:27 [post_content] => [post_title] => J. Mekas [post_excerpt] => Jono Meko užrašyti jo vaikystės žaidimai. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => mekasiq-1 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-11 13:49:27 [post_modified_gmt] => 2014-11-11 11:49:27 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132276 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/mekasIQ-1.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai