Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Gyvenimo gurmanams

Kodėl Dievas nėra vegetaras

Giedrė Steikūnaitė („Intelligent Life“) | 2015-09-16

Biblijos izraelitų tikėjimo saugotojais save laikantys samariečiai šiandien gyvena tarp Tel Avivo ir Vakarų Kranto Nabluso miesto. Kaip viena mažiausių pasaulyje religinių bendruomenių puoselėja tūkstantmetes tradicijas, pasakoja Giedrė Steikūnaitė.

Tą gegužės šeštadienio popietę kaimelyje niekas nedirba – šabas ir dar šventė. Gatvėje sutikti bendruomenės vyrai pasidabinę baltais apsiaustais, dažnas užsimaukšlinęs tabušą, raudoną cilindro formos kepuraitę. Moterys pasipuošusios moderniau: trumpi sijonai, aukštakulniai, laku išpurkšti plaukai ir nemenkas sluoksnis makiažo. Joms šiandien uždrausta dėvėti kelnes, tačiau apdarų spalva, priešingai nei vyrams, nenurodyta.

Samariečių Velykos šiais metais pagal Mėnulio kalendorių švenčiamos praėjus kelioms savaitėms nuo žydų ir krikščionių Velykų. Ta proga šįvakar vyks skerdynės, arba ritualinis avių aukojimas. Kol suaugusieji meldžiasi, vaikai avims riša spalvotus kaspinus (kad atpažintų, kuri kuriai šeimai priklauso), o žioplinėtojų gretos pamažu gausėja.

Esame ant Gerizimo kalno, iškilusio 886 m virš jūros lygio, o papėdėje driekiasi Nabluso miestas. Čia gyvena religiniais, šeiminiais ir socialiniais ryšiais glaudžiai susijusi samariečių bendruomenė. Vietiniai tiki, kad būtent ant šio švento kalno Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką, ir būtent šią vietą, ne Jeruzalę, Dievas esą pasirinkęs mitinei izraelitų šventyklai. Todėl samariečiams čia gyventi yra tikras palaiminimas.

Jų gyvenvietė, vadinama Kirijat Luza, yra keista vieta, kur vaikštinėja ginkluoti Izraelio kareiviai, palestiniečių taksi veža čia gyventojus legaliai įsigyti alkoholio (svaigiųjų gėrimų Nabluse nerasi), moderniame vietos muziejuje biblinių istorijų klausosi turistai ir įvairių kėslų vedami atklydėliai. Iš gyvenvietės pasukęs į kairę surasi Izraelio karinį štabą, į dešinę – nelegalią koloniją Brachą, už jos – palestiniečių kaimelius: Buriną, Madamą, Telį. Ropšies aukščiau kalnan – aptiksi Izraelio valdžios administruojamą helenistinio miesto ir bizantinės šventyklos liekanų parką, leisies žemyn – sustosi šalia ištaigingos pilaitės, kurioje gyvena turtingiausias palestinietis, verslininkas milijonierius Munibas Masri.

O apačioje – keleto tūkstančių metų Palestinos Nabluso miestas, romėnų vadintas Flavia Neapoliu, garsus alyvuogių aliejaus muilo pramone ir meiliai pravardžiuojamas Ugnies Kalnu – gyventojų rezistencijai prieš visokio plauko okupantus pagerbti. Pati Kirijat Luza, be akiai malonių panoraminių vaizdų, vizualiai nėra itin patraukli: poros aukštų gyvenamieji namai statyti vos prieš du tris dešimtmečius, kai samariečių bendruomenė čia persikraustė iš Nabluso. Nemaža dalis pastatų tušti, nes maždaug pusė visų samariečių (iš 1,2 mln. kadaise gyvenusių belikę apie 770) gyvena Holono mieste šalia Tel Avivo ir ant Gerizimo atvyksta tik religinių švenčių, pavyzdžiui, Velykų, proga.

Prieš nusileidžiant saulei spėju iškamantinėti su samariečiais kelerius metus dirbusį ir Bibliją, Koraną bei Torą studijavusį Ovediją, – ko čia šiandien susirinkome? Gerokai sutrumpintą jo papasakotos istorijos versiją tą vakarą kartos kiekvienas šnektelėti sustojęs samarietis. „Kerštaudamas Dievas nusprendė atsiųsti angelą išžudyti visų Egipto berniukų, nes faraonas buvo įsakęs išžudyti izraelitų berniukus, kad šių gretos ir įtaka nedidėtų ir kad neapsireikštų pažadėtasis Mesijas arba pranašas, – pasakoja Ovedijas. – Dievo atsiųstas angelas išžudė egiptiečių vaikus, bet nelietė izraelitų. Kodėl? Nes jie Dievui įteikė aukas: kiekviena šeima paskerdė po avį, jos krauju pažymėjo savo namų duris. Mirties angelas suprato ženklą ir izraelitų namų nelietė. Tuo metu skubėdami žmonės nespėjo išsikepti duonos. Todėl, prisimindami savo protėvių kančias, Velykų savaitę samariečiai valgo tik neraugintą duoną. O kiekvienai šeimai paskerdus po avį pažymi vienas kitam kaktas kraujo lašu. Taip prisimenama, kaip Dievas juos už auką išgelbėjo ir kaip šie krauju jį pagerbė. Ši ceremonija turi būti vykdoma, iki kol į Žemę grįš Mesijas.“

Saulei nusileidus, kaip ir pasakojo Ovedijas, prasideda malda, o po jos į centrinę miesto aikštę suvarytoms avims perpjaunamos gerklės. „Tereikia vieno tikslaus pjūvio, kad gyvūnas nesikankintų“, – paaiškina pro šalį einantis peiliu nešinas samarietis. Viduriai ir kailiai sumetami į ugnį, kuri šėlsta žemėje iškastose kelių metrų gylio duobėse. Skerdena sukabinama ant baslių, nuleidžama į šią požeminę orkaitę, duobė uždengiama smulkia metaline tvora ir užverčiama moliu. Iš po žemės kyla dūmai, regis, velniai veržiasi į paviršių. Tuo šventė žioplinėtojams baigiasi, nes prie vaišių stalo samariečiai gali sėstis tik be svečių. Tačiau belaukdami kepsnio pakviečia išgerti arakės, vietinės naminukės, kurios alkoholio koncentracija – 60 proc. tūrio. Atskiestas vandeniu, gėrimas pabąla. Jaunesni šventės dalyviai ima ginčytis, ar per artimiausias septynias dienas galės valgyti humusą, – mat Velykų savaitę samariečiams leidžiamas tik šviežias (be konservantų) maistas, t. y. vaisiai, daržovės ir mėsa.

Po vidurnakčio duobės atkasamos, iškepta mėsa ištraukiama ir prasideda puota. Kas nesuvalgoma, sumetama atgal į ugnį. „Koks švaistūniškumas!“ – mąstau. „Šis ritualas simbolizuoja ugnies ir dūmų stulpą, kuris iš žemės keliauja dangaus, Dievo link. Jei Dievas dūmų neužuos, auka nebus priimta“, – paaiškina Ovedijas. Čia verta prisiminti biblinę istoriją apie brolius Kainą ir Abelį – žemdirbį ir gyvulių augintoją. Abu paaukojo Dievui, ką turėjo: pirmas – daržovių, antras – ėriuką. Dievas vegetariškos aukos nepriimė, ir įpykęs žemdirbys Kainas nužudė brolį. „Galbūt Dievui patinka kepsnys, – svarsto Ovedijas. – Tarkim, kilogramas pomidorų sielos neturi, tad Dievas jų kaip aukos nepriims. Jam, matyt, reikia kraujuojančių aukų.“ Kalbame apie sielą ar kraują? „Kraują.“2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 137216 [post_author] => 504 [post_date] => 2015-09-08 17:15:05 [post_date_gmt] => 2015-09-08 15:15:05 [post_content] => (G. Steikūnaitės nuotr.) [post_title] => Sama3 [post_excerpt] => Samariečiai Gerizimo kalną, ant kurio gyvena, laiko palaimintu, o priešais iškilęs Eibalas esą prakeiktas. Papėdėje baltuoja Nablusas. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => sama3 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-08 17:15:05 [post_modified_gmt] => 2015-09-08 15:15:05 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137215 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/Sama3.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 137217 [post_author] => 504 [post_date] => 2015-09-08 17:22:00 [post_date_gmt] => 2015-09-08 15:22:00 [post_content] => (G. Steikūnaitės nuotr.) [post_title] => Sama [post_excerpt] => Samariečiai avis Velykoms kepa natūraliose požeminėse orkaitėse. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => sama [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-08 17:22:00 [post_modified_gmt] => 2015-09-08 15:22:00 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137215 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/Sama.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 137218 [post_author] => 504 [post_date] => 2015-09-08 17:22:38 [post_date_gmt] => 2015-09-08 15:22:38 [post_content] => (G. Steikūnaitės nuotr.) [post_title] => Sama2 [post_excerpt] => Kiekviena šeima Velykoms paskerdžia po avį, jų auką apgieda dvylika žalsvai arba melsvai vilkinčių kunigų. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => sama2 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-08 17:22:38 [post_modified_gmt] => 2015-09-08 15:22:38 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137215 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/Sama2.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [3] => stdClass Object ( [ID] => 137219 [post_author] => 504 [post_date] => 2015-09-08 17:23:48 [post_date_gmt] => 2015-09-08 15:23:48 [post_content] => (G. Steikūnaitės nuotr.) [post_title] => Sama4 [post_excerpt] => Samariečiai privalo laisvai kalbėti, skaityti ir rašyti senovės hebrajų kalba, kurios kiekviena raidė žymi kūno dalį. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => sama4 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-08 17:23:48 [post_modified_gmt] => 2015-09-08 15:23:48 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137215 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/Sama4.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai