Iki XX amžiaus pradžios moterų maudymosi kostiumėliai dengė visą kūną beveik nepalikdami nuogo lopinėlio. Tai buvo ne tik konservatyvumo apraiška, bet ir praktiškas elgesys – įdegis traktuotas kaip prastuomenės požymis, o štai balta oda simbolizavo priklausymą privilegijuotųjų luomui. Tokia grožio samprata pamažu ėmė keistis trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

XIX–XX a. sandūroje Amerikoje išpopuliarėjo Gibsono mergaitės tipažas, sukurtas pagal Charleso Danos Gibsono paveikslų moters įvaizdį. Tai buvo pirmasis amerikietės moters grožio etalonas: aukšta, liekna, jaunatviška, sportiška, natūrali, švelniai nuglostyta saulės… Naujasis moters idealas buvo nemenkas iššūkis anuometiniam dailios išvaizdos suvokimui – kaustančiai europiečių elegancijai, perdėtam rafinuotumui. Tuo metu Senajame žemyne ne sijonuotą maudymosi kostiumą galėjo vilkėti tik profesionalios plaukikės, o eilinėms damoms ant bemaž visą kūną dengiančio laisvo triko tekdavo vilktis dar ir sijoną.

Septintajame dešimtmetyje Europos miestuose skambėjo „The Beatles“ muzika, tvyrojo individualumo ir laimės dvasia. Mini sijonėlis simbolizavo seksualinę revoliuciją ir buvo siejamas su moterų emancipacija. Būtent tada dviejų dalių maudymosi kostiumėlis tapo mažyčiu bikiniu, dengiančiu tik tai, ką reikia.

Trečiajame dešimtmetyje bronzinė oda tapo madinga ir Europoje. Kad ji tokia taptų, moterys turėjo keisti maudymosi kostiumėlius. Kiekvienais metais jie vis labiau gludo prie kūno ir menkėjo, vis plačiau apnuogino dekoltė, nugaros, pažastų sritis. Ir jau kitą dešimtmetį pasirodė dviejų dalių maudymosi kostiumas, nors ir gana uždaras. Nežymiai pakoreguotos konstrukcijos, kurią nulėmė kasmetinės audinių, siluetų ir apdailos tendencijos, tačiau iš esmės nepasikeitęs, jis nevaržomai keliavo iki mūsų dienų ir šiandien gyvuoja kaip populiari retro stilistika.

Septintajame dešimtmetyje Europos miestuose skambėjo „The Beatles“ muzika, tvyrojo individualumo ir laimės dvasia. Skandalingai debiutavęs, tačiau greitai išplitęs mini sijonėlis simbolizavo seksualinę revoliuciją ir iki dabar yra siejamas su moterų emancipacija. Būtent tokiame kontekste dviejų dalių maudymosi kostiumėlis patyrė transformaciją – tapo mažyčiu bikiniu, dengiančiu tik tai, ką reikia. Tobulo grožio kulto apogėjumi vadinami paskutiniai XX a. dešimtmečiai įtvirtino itin atvirų bikinių bei monokinių madas.

Tačiau jei pažvelgsime į pastarojo laikmečio maudymosi kostiumėlių tendencijas, atsigręžę ne vienerius metus atgal pamatysime, kad tarp novatoriškų dizaino sprendimų išties gyvybinga ir septintojo–aštuntojo dešimtmečių retro tendencija, nukelianti į anuometinį saulėtą Majamį, Maljorką, Prancūzijos Rivjerą – visur, kur ilsėjosi to meto aukštuomenė. 2012 m. vasaros kolekcijose vyrauja gana uždari vienos ar dviejų dalių maudymosi kostiumėliai, kurių siluetai, margaspalviai raštai ir puošnumas primena romantiškus ir nerūpestingus retro laikus.2 psl. >>