Bosnija ir Hercegovina yra šiurpus pavyzdys, kokias skaudžias pasekmes gali sukelti nacionalizmas ir politikų kietakaktiškumas.
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po vieno žiauriausių XX a. pabaigos karų Europoje, šios šalies žaizdos dar nėra užgijusios. Pakelėse daugybė namų vaiduoklių ar ištisų sunykusių kaimų, kurių pastatai baigia visiškai suirti, stogai įgriuvę, langų vietoje žioji beformės angos, o apirusias sienas gožia per du dešimtmečius suvešėję krūmai ir medžiai. Tokie kaimai atrodo mistiškai, tarsi džiunglėse slypintys senovės miestai. Daugybė sugriautų ir iki šiol neatstatytų pastatų yra ir miestuose, pavyzdžiui, istoriniame Mostare, kuris nukentėjo nuo kroatų atakų. Kai kuriose Bosnijos dalyse nebeliko mečečių. Štai faktinėje Serbų Respublikos sostinėje Bania Lukoje prieš karą jų buvo penkiolika, dabar – nė vienos.
Kraupius nesenos istorijos įvykius liudija ir daugybė kapinių, atsiradusių pačiose neįtikėtiniausiose vietose – transporto mazgo kilpoje ar prie olimpinio stadiono Sarajeve, tarp daugiabučių namų Mostare ar tiesiog pakelėse. Daugelyje tokių kapinių boluoja kuklūs musulmoniški antkapiai, tačiau matyti ir katalikų ar ortodoksų kryžių. Ant marmurinių paminklų daugiausia jaunų vyrų nuotraukų ir mirties data tarp 1992–1995 m.
Nė viena šio konflikto pusė nebuvo absoliučiai teisi ir nė viena negali vadintis nugalėtoja. Atrodo, kad karo palikti randai dar sunkiai gyja ir žmonių galvoje – Bosnijoje teberusena užgniaužtos neapykantos žarijos. Tai liudija daugybė Serbijos vėliavų, plevėsuojančių Serbų Respublikos teritorijoje ar Kroatijos vėliavos gyvenvietėse, kuriose dominuoja kroatai. Bet svetimšaliui keliautojui tai gyvos istorijos pamokos.
Bosnija per daug nelepinama turistų dėmesiu. Atvykėlių antplūdžio sulaukia tik netoli Kroatijos pajūrio kurortų esantis Mostaras, garsėjantis XVI a. arkos formos tiltu, puikiu senamiesčiu ir ant stačių upės krantų įrengtomis kavinių terasomis. 1993 m. Bosnijos kroatų armija tiltą susprogdino. Jį pavyko atstatyti tik 2004-aisiais.
Automobiliu skrosdamas Bosnijos ir Hercegovinos teritoriją nuo Kroatijos šiaurėje iki Juodkalnijos pietryčiuose gali stebėti nepagražintą šalies gyvenimą ir atrasti tai, ką Lietuvoje sunaikino pastarųjų metų modernizacija. Kad ir didžiules rankomis sukrautas šieno kupetas, kurias pas mus jau pakeitė mašinomis supresuoti ritiniai. Arba daugybė prekeivių pakelėse, siūlančių pomidorų, arbūzų, figų, abrikosų ir viso kito, kas spėjo sunokti soduose ir daržuose.
Keliaujant automobiliu kartais tenka labiau pasitikėti savo nuojauta nei žemėlapiais ar navigacijos įranga. Standartiniai navigacijos įrangos žemėlapiai teikia gana paviršutinišką informaciją apie Bosnijos kelius ir adresus, o keliuose nuorodų apie turistinius objektus labai mažai ir jos nėra tikslios. Štai kelrodę į gražiausiu Bosnijos kaimu vadinamą Vranduką galima matyti tik važiuojant viena kelio puse. Pagaliau suradus kelią tenka nerti į visiškai tamsų tunelį – nei atšvaitų, nei žibintų. Koks nors už eismo saugumą atsakingas Europos Sąjungos biurokratas turbūt priverstų šį tunelį tuoj pat uždaryti.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)