Baltarusijos sostinė ypač šiomis dienomis viešojoje erdvėje nuolat linksniuojama politiniame kontekste. Tačiau iš tiesų Lietuvos pašonėje esantį Minską palyginti paprasta pamatyti ne tik televizoriaus ekrane. O ar verta? IQ kalbinti pašnekovai teigia, jog taip: jei ne dėl jo architektūros, tai dėl miesto mikroklimato, kuriame diktatūros ir sovietmečio grimasos pinasi su žmogišku noru bendrauti.
Dainininkas Andrius Mamontovas pirmą kartą Minske lankėsi pernai: tąkart Baltarusijos sostinėje buvo pirmą kartą surengta Gatvės muzikos diena. Miestas, ypač jo gyventojai, jam paliko gerą įspūdį. „Žmonės buvo labai draugiški, betarpiški. Jie norėjo bendrauti tikrai ne dėl to, kad buvau Gatvės muzikos dienos sumanytojas. Esame kaimynai, nesunku vieniems kitus suprasti“, – sakė A. Mamontovas.
Vilnietis Karolis Žukauskas Minską yra kirtęs kelis kartus pravažiuodamas, tačiau vieną kartą į šį miestą nuvyko būtent viešnagės tikslais. Pasak jo, įspūdis liko dviprasmiškas.
„Viena vertus, slogu ir ganėtinai nyku, prie didingos stalininės architektūros mums beviešint dar prisidėjo šalta žiema. Kita vertus – tai unikali šalis, esanti vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Visiems sakau – važiuokite ir lankykite tiek Minską, tiek apskritai Baltarusiją, kol dar galite. Čia yra gyvas Grūto parkas ir sovietizmo muziejus po atviru dangumi“, – teigė prieš kelerius metus Minske viešėjęs K. Žukauskas.
Pasak K. Žukausko, išvyką į Minską galima vadinti kelione laiku ir santvarkomis. „Natūralu, kad milijoniniame mieste yra visko: nuo skurdo iki blizgančių automobilių. Tačiau bendras įspūdis – lyg grįžus į sovietmetį: propagandiniai užrašai gatvėse, negyva architektūra, prasta paslaugų sfera ir t.t.“ – įspūdžius prisiminė K. Žukauskas.
Anot jo, viešint Minske lengva įsitikinti, kad Lietuva per savo Nepriklausomybės dešimtmečius nuėjo toli. Baltarusijos sostinė jam priminė atvirą propagandos muziejų. Tokį įspūdį ypač stiprino dar nuo sovietmečio likę užrašai ant pastatų stogų „Подвиг народа бессмертен“ (liet. „liaudies žygdarbis nemirtingas“), ant postamento stovintis tankas, savaip XX a. politinius įvykius interpretuojantis istorijos muziejus.
Neatskiriama šiandieninio miesto architektūros dalis – Aliaksandro Lukašenkos rezidencija, kurios paprastai nuotraukose nepamatysi. Stalininės architektūros pastatą fotografuoti draudžiama, o kad turistai šio draudimo nepažeistų, prižiūri budintys automatais ginkluoti kareiviai.
Iš tuometinės viešnagės K. Žukauskui labiausiai įstrigo kultūrinės situacijos, aptarnavimo sferos ypatumai. Pavyzdžiui, pustuštėje picerijoje valgant picą priėjusi padavėja davė mažesnę lėkštę ir paprašė į ją perdėti valgomą picą, o didesnę lėkštę atiduoti – mat virtuvė pritrūko lėkščių. Po 15 minučių lėkštes reikėjo sukeisti dar kartą.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)