Kai lėktuvas pakyla iš karštyje apsnūdusių Ispanijos pietryčių ir nusileidžia žalioje ir lietingoje šiaurėje, darsyk įsitikini, kad didelių šalių negali subendravardiklinti tais pačiais sinonimais. O jeigu pasiskųstumėte, kokia čia Ispanija, jei nuolat lyja – šypsodamiesi vietiniai atrems: „Nebūtinai reikia saulės, kad miestas švytėtų.“
Santjago de Kompostela – Šv. Jokūbo kelio išvargintų piligrimų kelionės tikslas, romėnų, arabų ir net vikingų išpuolių laikus menantis Galisijos regiono miestas. Net ir kruopščiai suplanuotame kelionių grafike šiam miestui patarčiau skirti bent kelias dienas – apibėgti jo lankytinas vietas spėsite greitai, bet pasilikite laiko jo ypatingai atmosferai pajusti.
Katedra. Šv. Jokūbo katedra – miesto simbolis ir piligrimų kelionės tikslas turi įtraukiančios magijos. XII amžiaus šventovės fasadus, Šlovės portiką (Portico de la Gloria), navas galima skaityti tarsi knygą. Džiaugiuosi šiuos maldos namus išvydusi šiemet, mat vis dažniau pasigirsta kalbų apie katedros laukiančias rekonstrukcijas. Pasisekė ne tik todėl, kad pavyko nufotografuoti katedrą, dar neuždengtą pastolių, bet ir dėl atmintyje ir nuotraukose įamžinto išblukusio, lietuje išmirkusio ir apsamanojusio gotikinio mūro, kuris turi nenusakomo žavesio ir paslapties. „Pažaliavusios“ šventųjų galvos ir „pražydę“ bažnyčios balkonai sufleruoja apie augmeningas Santjago kalvas, ant kurių išsidėstęs miestas.
Nenuostabu, kad aplink šventovę ir jos viduje nuolatos zuja piligrimai ir tiesiog turistai, tačiau net ir pastariesiems, keliaujantiems ir lankantiems šį miestą dėl kitų paskatų, rodos, neišvengiamas bent menkiausias religinis išgyvenimas. Šventos vietos aurą sustiprina neatsiejami katedros atributai: du įspūdingi vargonai, Šv. Jokūbo kapas bei priešais jį priklaupę ar lotoso poza kojas surangę piligrimai ir, žinoma, šventų mišių kulminacija – didžiulis smilkytuvas (botafumeiro), kurį virvėmis virš aikčiojančių susirinkusiųjų galvų įsiūbuoja aštuoni vyrai. Smilkytuvui nusileidus žemyn pasigirsta garsūs plojimai. Sakoma, kad anksčiau šis bažnytinis reliktas ir jo „šokis“ palubėje buvo skirtas ne tikintiesiems sužavėti, o išblaškyti bažnyčioje tvyrantį piligrimų prakaito kvapą….
Nesunku nuspėti, kad senosios Santjago katedros, linksniuojamos greta Jeruzalės ir Romos šventovių, sukaupti lobynai ir archeologiniai radiniai verti dėmesio. Tai patvirtina katedros muziejus, kurio rodyklės nuveda per kelis aukštus. Vėsiose žemutinėse patalpose eksponuojami archeologiniai radiniai: lyg mozaika sudėliota rozetė, katedros statybai naudotos didžiulės „žnyplės“ akmeniniams luitams pakelti, o palypėjus aukščiau – Francisco Goyos kilimai, gausi bažnytinė biblioteka ir sidabrinis smilkytuvas, kuris, pasirodo, būtent muziejuje yra tikrasis – sidabrinis, o mišiose siūbuojantis virš galvų – kopija.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)