Tokie pyragai Turkijoje dažnai kepami pusryčiams ar popietės užkandžiui. (J. Koruklu nuotr.)

Vietoje įprastų bulvių – ryžiai ir bulguro kruopos. Vietoje riebių padažų mėsai gardinti – šviežių salotų, troškintų pupelių ar baklažanų garnyras. Vietoje lietuviams įprasto saldumynų skonio – itin saldūs turkiški skanėstai. Taip savo mitybą teko pakeisti Jolitai Koruklu nuo tada, kai persikėlė gyventi į Stambulą.
Savo kulinarinius įspūdžius, patirtį ir eksperimentus lietuvė aprašo kulinariniame tinklalapyje „Surfing the world cuisine“. Lietuvos kulinarinių blogų rinkimuose šiemet J. Koruklu buvo skirtas mėgstamiausio tinklaraščio titulas – lyg įrodymas, jog prieskoniais, gausybe daržovių, itin skaniais mėsos patiekalais, ypač stipria kava, garsėjančios šalies virtuvės paslaptys įdomios ir lietuviams.

Penkerius metus Turkijoje gyvenanti moteris pasakojo, kad prisitaikyti prie turkiškos virtuvės jai nebuvo sunku. Tačiau staigmenų, be abejo, neišvengė. „Labiausiai mane nustebino tradiciški turkiški pusryčiai, kurie gali susidėti iš keliolikos patiekalų: įvairiausių sūrių, daržovių, pyragėlių, dešros, būtinai – virtų ar keptų kiaušinių, kelių rūšių alyvuogių, uogienių, vaisių. Kartą pusryčiams iškepiau lietinių su varške. Namiškiai juos palaikė desertu ir pasakė, kad paragaus suvalgę pusryčius. Taip pat buvo keista matyti, kad turkai manų košę laiko desertu“, – pasakojo J. Koruklu.

Atradimas – bulguro kruopos

Didžiausiu kulinariniu atradimu lietuvė vadina bulguro kruopas. Tai – apdirbtos kviečių kruopos; stambios naudojamos plovui, smulkios – salotoms, kukuliams, kotletams („kofte“) gaminti. Labiausiai šios kruopos mėgstamos Hatay regione: kartu su lęšiais ir avinžirniais šio regiono gyventojų namuose bulguro kruopų su mėsos patiekalais patiekiama kas vakarą.

Stambule gyvenanti J. Koruklu pasakojo, kad turkišku Niujorku vadinamame mieste apstu ne tik įvairių Turkijos regionų, bet ir Tolimųjų Rytų restoranų virtuvės spalvų, o tradicinės Stambulo virtuvės puoselėjimu rūpinasi Stambulo kulinarinis institutas. Stambulo virtuvė tradiciškai siejama su Osmanų imperijos virtuve, kurios meistrai metų metus tobulindavo plovų, kebabų ar pudingų receptus siekdami pamaloninti sultoną. Šios prabangos atgarsiai šiuolaikinėje Stambulo virtuvėje – plovas su riešutais ir džiovintais vaisiais, pagardintas šafranu ar cinamonu, bei įvairūs maltiniai su baklažanų, paprikų ir pomidorų pagardais.

Populiariausios – petražolės ir mėtos

Turkiška virtuvė neatsiejama ir nuo daugybės prieskonių bei žolelių. Petražolių ir mėtų dedama ne tik į daugelį patiekalų: dažnai šie žalumynai tiesiog pateikiami lėkštėje, ir susirinkusieji prie stalo rankomis ima juos ir valgo. Iš džiovintų žolynų populiariausias yra čiobrelis, tačiau jis skiriasi nuo įprasto Lietuvoje ir labiau primena čiobrelio ir raudonėlio hibridą. Vietovėse prie sienos su Sirija pusryčiams mėgstama gaminti čiobrelių, alyvuogių ir pomidorų salotas. Plovus ir užkandžius mėgstama gardinti ne tik žolelėmis, bet ir riešutais, ypač pistacijomis ar graikiniais. O citrinų sultimis turkai dažnai gardina užkandžius ir žuvies patiekalus. Iš pastarųjų dažniausiai į turkų lėkštes keliauja dorados, ešeriai, upėtakiai, Juodosios jūros ančiuviai ir lašišos. Beje, ant kepsninės kepamą žuvį turkai gardina tik druska ir pipirais, o patiekia su citrina ir gražgarstėmis. Dar vienas populiarus žuvies ruošimo būdas – troškinti ją moliniuose dubenėliuose pomidorų padaže.2 psl. >>