Sužinojusi, jog netrukus teks kelti sparnus į Kiniją, kelias dienas vaikščiojau apimta šoko. Buvau kaip tuščias vokas su užrašytu adresu „Pekinas, Kinija“. Tačiau, kaip sakė kinų išminčius Lao Dzė, tūkstančio li kelias prasideda nuo vieno žingsnio. Kaip tą kelią nueisi, priklauso ir nuo to, ką pakeliui sutiksi.

Kas lietuviams yra Kinija? Vieniems – kultūros ir išradimų lopšys, kilometrus nusidriekusi Didžioji kinų siena ir Šilko kelias. Antriems – mėgstamų patiekalų, valgomų pagaliukais, tėvynė. Tretiems – pigios, nekokybiškos, pasaulį užtvindžiusios prekės. Tačiau, pirmiausia, Kinija yra žmonės. Daug žmonių – 1,3 mlrd.

Kinai – smalsūs ir draugiški, retai įžūlūs. Jie šypsosi, kalbina, prašo kartu nusifotografuoti – ypač prie turistinių objektų, mat čia gausu kinų, atvykusių iš šalies gilumos, kur užsieniečius jei yra matę, tai tik per televizorių. Dėmesys gali išvarginti, neretą ir papiktina, nuo jo niekur nepasislėpsi. Rytiečiams, kuriems atstumas iki žmogaus yra kur kas mažesnis nei vakariečiams, prieiti, klausinėti, liesti, atrodo, taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Vakaruose klausti amžiaus ir kiek uždirba – nemandagu. Tačiau ne Kinijoje. Algos dydis čia – vieša informacija.

Kinai nešykšti komplimentų. Vakariečiai už komplimentus dėkoja, o kuklieji kinai visuomet kratysis pagyrų sakydami, kad jie jų neverti. Šeimininkė, pagirta už gardų maistą, ginsis, kad jos ruoštas maistas tikrai nėra skanus. Jei žmogų pagirsi už puikiai atliktą darbą, žinias, tas sakys esąs nevertas pagyrimo. Būti kukliam, vadinasi, laikytis tradicijų. Dėkoti už komplimentus – modernu, paprastai tai jaunimo privilegija.

Džonai Van ir Džeinės Li

Pamenate anekdotą, kaip kinai renka savo vaikams vardus? Gimus vaikui tėvas išeina į lauką, išgeria alaus skardinę, meta ją ir koks garsas pasigirsta, taip vaiką ir pavadina. Vakariečiams dažnai sudėtinga įsiminti kinų vardus, tad šie susigalvoja vakarietiškus. Nesistebėkite, jei paklausti, kuo vardu, atsakys, kad Maiklas, Taigeris, Kevinas, Vanesa, Džeinė ir Džonas.

Kinai labai džiaugiasi, kai užsieniečiai kalba kiniškai. Tiesa, ne iškart patiki išgirdę. Purto galvą sakydamas ting bu dong (liet. nesuprantu). Pradeda atsakinėti į kiniškai užduodamus klausimus ir kurį laiką nesupranta, kad laowai (ne visai mandagus užsieniečio pavadinimas) kalba jo gimtąja kalba. Supratę apsidžiaugia ir puola kalbėti nepaisydami perspėjimo, jog silpnai kalbi kiniškai, o supranti, ką pasakė, dar mažiau. Kinų kalbos gramatika nėra itin sudėtinga. Sunkiausia pasakyti reikiamu tonu, kad tave suprastų, ir suprasti, ką pasakė pašnekovas. Žodis ma, pasakytas įvairiais tonais, gali reikšti ir mamą, ir arklį, yu – žuvį ir lietų, shui – vandenį ir miegą, mai – pirkti ir parduoti. Skaityti kinų kalba lengviau, nes hieroglifas turi vieną reikšmę. Tačiau norint suprasti, kas rašoma laikraštyje, reikia mokėti mažiausiai tris tūkstančius ženklų.2 psl. >>