Tikriausiai garsiai nusijuoksite, jei pasakysiu, kad skandinavais vadinu portugalus. Nors, atrodo, pietų europiečiai turėtų būti karšto kraujo, tačiau skirtingai nei ispanai ar italai, portugalai nejaučia poreikio garsiai šaukti per visą gatvę ar gestikuliuoti rankomis. Skandinavais portugalus vadinu dėl būdo – ramumo ir santūrumo. Tai pirmieji dalykai, nustebinę mane atvykus į Portugaliją.

Nors nepažįstamieji viešajame transporte dažnai labai greitai pradeda bendrauti vieni su kitais, lyg būtų pažįstami ne vienerius metus, tačiau jei mato, kad nenori kalbėtis, tai ir neįkyrės. Nenustembu, jei kokia pagyvenusi moterėlė portugališkai eilinį kartą prašo padėti nusipirkti metro bilietą. Portugalai labai greitai leidžia atvykėliui pasijusti vietiniam, nes jiems nei žmogaus plaukų, nei odos spalva nelabai ir rūpi. Jie pripratę matyti įvairių tautybių žmones ir gyventi tarp jų.

Beveik 11 mln. gyventojų turinčioje šalyje apie 4 proc. visų gyventojų sudaro imigrantai. Nemažai jų yra iš buvusių Portugalijos kolonijų – Brazilijos, Angolos, Mozambiko, Žaliojo Kyšulio salų, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje imigrantų plūstelėjo iš Ukrainos ir kitų Rytų Europos valstybių. Vietiniai nenustebs ligoninėje sutikę gydytoją ukrainietiška pavarde. Atvirkščiai, dar pagarbiau į jį žiūrės, nes žino – nors savo šalyje jis buvo gerbiamas gydytojas, Portugalijoje turėjo vėl pradėti nuo pradžių, išlaikyti ne vieną egzaminą, kad įrodytų esąs savo srities specialistas.

Žalias vynas – ne vanduo. Portugalijoje atradau „vinho verde“,  pažodžiui išvertus būtų „žalias vynas“. Tačiau omenyje turima ne spalva, o gėrimo jaunumas. Žalias vynas gali būti baltos, raudonos ar rožinės spalvos. Lengvas ir gaivus, papildytas vaisių aromatais, dažnai šiek tiek karbonizuotas, jis yra gaminamas išskirtinai tik šiauriniame Minjo regione iš ten augančių vynuogių.

Vynas portugalams labai svarbus: gali apie jį gali kalbėti valandų valandas, ragauti vis naujas rūšis, o vyno taurė prie pietų stalo darbo dieną nieko nestebina. Taip pat jiems nekils minties nusipirkti kitos šalies vyno – ispaniško, itališko ar prancūziško, nes patys turi iš ko rinktis. Iš vyresnio amžiaus žmonių gali net išgirsti istorijų, kad jų jaunystės laikais šalies kaimuose vyrų, einančių dirbti į laukus, tradiciniai pusryčiai būdavo sriuba iš vyno ir duonos. Paprasčiausiai vyno ir duonos kaimo gyventojai galėdavo pasigaminti iš savo išaugintų produktų. Nusipirkti kitokio maisto jie nelabai turėjo pinigų, o ilgai dienai laukuose reikėdavo energijos ir ištvermės.

Maistas – dar viena labai svarbi portugalų kultūros dalis. Normalu, kad pietų pertrauka tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje dirbantiems žmonėms trunka pusantros valandos. Tačiau tai portugalams yra tik priešpiečiai, per kuriuos jie šį bei tą užkremta. Tikrus pietus, gausiausią dienos maisto porciją, jie suvalgo apie aštuntą ar devintą valandą vakaro. Valgymas yra procesas, kurio metu bendraujama, aptariamas maistas, ragaujamas vynas.2 psl. >>