Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Gyvenimo gurmanams

Tolyn nuo civilizacijos

Jūratė Žuolytė, „Intelligent Life“ | 2015-08-14

Lagaminus į Indoneziją susikrovę Marija ir Algirdas Vaičaičiai prieš išvykdami pažadėjo sau, kad ieškos kuo mažiau turizmo pramonės paliestų vietų. Kaip jiems sekėsi, aiškinasi Jūratė Žuolytė.

 

Atostogos Indonezijoje – lyg loterijos bilietas. Jas planuoti maža prasmės. Šioje šalyje atvykėliai privalo paisyti natūralių gamtos ir vietos gyvenimo dėsnių, jeigu neketina sekti turistų grupėms iš paskos. Restoranuose valgai tai, kas tądien pagaminta. Jei oras netinkamas kelionei – lauki, kiek reikės: valandą, dieną, o gal savaitę. Jei užsirašei į siūlomą turą po išsirinktą salą, ugnikalnį ar kitą viliojančią vietą, bet daugiau norinčių neatsirado, – važiuosi kitur arba liksi nieko nepešęs. Bambančių ir už savo teises kiekviename žingsnyje kovojančių turistų ten niekas nelaukia. Kaip ir tokių, kurie patys nesugebėtų pasirūpinti savo saugumu. „Pasitraukęs iš turistų minioms skirtų objektų esi pats atsakingas už save. Kartais gidas atsisako eiti tolyn, bet tau nedraudžia. Jei nusisuksi sprandą, tai bus tavo, o ne jo problema“, – juokėsi Algirdas.

Būtent tokios kelionės pora ir troško. Todėl atvykę į Indonezijos sostinę išsigando pamatę, kad Džakarta visai nepanaši į poilsio nuo civilizacijos oazę. Vos išsukę iš pagrindinės gatvės keliautojai suprato pasiklydę. Aplink – aukšti dangoraižiai, pro šalį šešiomis eismo juostomis zujo daugybė automobilių. Triukšmas, dulkių debesys, o juodu stovėjo vidury gatvės su lagaminu ir nežinojo, į kurią pusę žengti. Vargais negalais pavyko rasti užsakytą viešbutį. Jis niekuo nesiskyrė nuo įprastų Europoje: mažas kambarėlis tarp daugybės kitų, o užmigti neleido pro langą sklindantis miesto triukšmas. Tad, nors viešbutyje sutiktas angliškai kalbantis vietos verslininkas primygtinai rekomendavo dar bent dieną pabūti mieste, nes iškart išvykti brangiai kainuos, jau po poros valandų juodu nusipirko lėktuvo bilietus į Balio salą.

Rojus žemėje – tokia kliše Balį dažniausiai apibūdina grįžę poilsiautojai. Tačiau populiarumas padarė meškos paslaugą. Autentiškumo saloje likę mažai, viskas pritaikyta turistams ir gana nuspėjama. Tik įstrigęs eismo spūstyje pamatai ryškiausią skirtumą, palyginti su Vakarų kultūra: niekas nesinervina, nepuola keiktis, o taksi vairuotojas ramiai įsijungia meditacijai skirtą radijo stotį ir pagal instrukcijas daro, kas sakoma: įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti… Ir taip be galo. Jei tik nori – prašom prisidėti.

 

Palikę Balį Marija ir Algirdas kitokią Indoneziją tikėjosi pamatyti Javos saloje, kur stūkso Idženo ugnikalnis. Tik čia ir Islandijoje galima stebėti unikalų gamtos reiškinį – mėlynąsias ugnikalnio liepsnas. Tam turi išsiruošti naktį ir būtinai lydimas gido, nes kitaip nerasi, kuriuo keliu eiti, ir kelių valandų kelionė gali išsitęsti iki keleto dienų, o blogai koją pastatęs ir paslydęs gali išvis nebegrįžti. „Išvažiuodami buvome įsitikinę, kad nesinaudosime gidų paslaugomis. Juk mes, lietuviai, patys viską galime rasti. Jei yra kalnas, į jį ir kopi“, – savo naivumu stebėjosi Marija.

Tą naktį, kai išsirengė į kelionę, lyg tyčia pylė kaip iš kibiro, o kalną gaubė tirštas rūkas. Kai peršlapę, sušalę keliautojai pasiekė viršūnę, jokių liepsnų pro miglą nebuvo matyti. Nusivylę jau ruošėsi sukti atgal, tačiau pro šalį einantys darbininkai mestelėjo geresnę idėją. Jie leidosi į kraterį kasti sieros, o mėlynosios liepsnos iš ten kaip ant delno, – tereikėjo prisijungti. Gidas su tokia avantiūra nesutiko – dėl pernelyg nuodingo oro turistams leistis žemyn paprastai draudžiama ir jis pats tikrai neis. Bet negi tiek nukeliavęs grįši nieko nepešęs?
„Darbininkas pakėlė švarką, parodė, kad po juo turi porą respiratorių, – suprask, jeigu ką, paskolins. Įdavė kiekvienam po žibintuvėlį ir išėjome. Jei vėjas pučia nuo tavęs – viskas gerai. O jei į tave neša sieros dūmus, kurie labai graužia gerklę ir per kuriuos negali kvėpuoti, turi bėgti slėptis į užuovėją. Kai būtent taip ir nutiko, vietinis nusitempė į šoną, bet respiratoriaus nedavė. Matyt, šios priemonės pernelyg brangios ir jas naudoti leidžiama tik kritiniais atvejais“, – svarstė Marija.

Slėpdamasi nuo dūmų gūsio moteris sunerimo, kad jos vyro nėra šalia. Keletą kartų šūktelėjo „Kur tu?“, o paslaugūs darbininkai nusprendė, kad toks atklydėlio vardas, tad netrukus nuo jų šūksnių aidėjo visas krateris. Paieškos ilgai netruko – Algirdas glaudėsi už gretimų uolų. Nors ir išsigandusi, Marija vos tramdė juoką girdėdama, kaip į jos sutuoktinį kreipiamasi nauju vardu „Kurtu“.
Parkopę į viršų keliautojai pamatė kraterio apačioje tyvuliuojantį fantastiškai gražų ežerą. Taip norėjosi leistis žemyn prie vandens, tačiau jų laukiantis gidas jau ragino grįžti. Tik atsitiktinai juodu vėliau sužinojo, kad tas ežeras – rūgštinis, tad jame nagus būtų nudegę tikrąja to žodžio reikšme. Ši vieta – viena nuodingiausių pasaulyje, per pastaruosius keturiasdešimt metų ji pražudė 74 kalnakasius. Nuo kenksmingų dujų gali netekti sąmonės, o ilgainiui jos suardo plaučius.

Po kelias valandas trukusios ekspedicijos lietuviai negalėjo atsistebėti vietos darbininkų ištverme. Į tą patį kraterį jie leidžiasi du kartus per dieną ir grįžta apsikrovę beveik šimtą kilogramų sveriančiais sieros nešuliais. Bambuko krepšius užkabina ant specialios lazdos ir deda ant nugaros. Per daugybę metų tokio darbo ant nugaros susiformuoja didžiulis gumbas. Jie eina greitu žingsniu, lyg spyruokliuodami, tokia savita eisena padeda mažiau justi užgulusį svorį. Jei atslenka nuodingi dūmai, prisidengia burną skarele, – štai ir visa apsauga. Už darbą jie gauna vidutiniškai 13 JAV dolerių per dieną – gana solidus uždarbis Indonezijoje, tad paprastai ši profesija perduodama iš kartos į kartą.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 136497 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-08-13 15:13:18 [post_date_gmt] => 2015-08-13 13:13:18 [post_content] => (Asmeninio archyvo nuotr.) [post_title] => Indonezija (13) [post_excerpt] => Algirdas ir Marija ėjo net ten, kur gidai nerekomendavo. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => indonezija-13 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-08-13 15:13:18 [post_modified_gmt] => 2015-08-13 13:13:18 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136496 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/08/Indonezija-13.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 136498 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-08-13 15:13:22 [post_date_gmt] => 2015-08-13 13:13:22 [post_content] => (A. Vaičaičio nuotr.) [post_title] => Indonezija (77) [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => indonezija-77 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-08-13 15:13:22 [post_modified_gmt] => 2015-08-13 13:13:22 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136496 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/08/Indonezija-77.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 136499 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-08-13 15:13:26 [post_date_gmt] => 2015-08-13 13:13:26 [post_content] => (A. Vaičaičio nuotr.) [post_title] => Indonezija (46) [post_excerpt] => Šalyje gyvena daugiau kaip 150 tautų atstovai, puoselėjantys savo kultūrą. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => indonezija-46 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-08-13 15:13:26 [post_modified_gmt] => 2015-08-13 13:13:26 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136496 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/08/Indonezija-46.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [3] => stdClass Object ( [ID] => 136500 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-08-13 15:13:30 [post_date_gmt] => 2015-08-13 13:13:30 [post_content] => (A. Vaičaičio nuotr.) [post_title] => Indonezija (48) [post_excerpt] => Balyje verdama brangiausia pasaulyje kava „Luwak“, kurios pupelės renkamos iš laukinių gyvūnų – palminių musangų – išmatų. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => indonezija-48 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-08-13 15:13:30 [post_modified_gmt] => 2015-08-13 13:13:30 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136496 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/08/Indonezija-48.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai