Aktorės Birutės Mar tylos teatro paieškos

„Man norisi kurti savo teatrą“ – pokalbiu metu kelis kartus pakartojo aktorė, režisierė, rašytoja Birutė Mar. Iš karto po spektaklio „Unė“ šaltuose Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažosios salės užkulisiuose IQ su kūrėja kalbėjosi apie tai, kas veda menininkę savo teatro vizijos link ir kokius pėdsakus jos asmenybėje palieka sukurti vaidmenys.

- Pastatėte monospektaklius „Poetė“ apie Salomėją Nėrį, „Unė“ – apie prieškario aktorę Unę Babickaitę, ką tik įvyko jūsų režisuoto spektaklio „Jis ir Ji“ apie rašytoją Joną Biliūną ir jo žmona Juliją Janulaitytę premjera. Kas lemia šių asmenybių pasirinkimą? Ar tame pasirinkime kartais nėra nostalgijos ne tik konkretiems žmonėms, bet ir pačiai praeičiai, praeities kultūrai?

- Man regis, tas asmenybes prisitraukiu intuityviai. Kažkas veda, o susitikimas su būsimo spektaklio medžiaga įvyksta tarsi netikėtai. Štai per knygos „Salomėjos Nėries ruduo“ pristatymą profesorė Viktorija Daujotytė man lyg tarp kitko pasiūlė „pagalvoti apie spektaklį“. Ir Unės Babickaitės pati gal nebūčiau atradusi, jei nebūčiau pakviesta perskaityti jos dienoraščių Unei skirtame vakare, ir Biliūno bei jo žmonos atvirlaiškius taip atradau.

Kai „užsikabinu“, norisi sužinoti vis daugiau apie tą asmenybę, o kai eini gilyn – vis įdomiau, tos asmenybės energija (kuri, tikiu, lieka po žmogaus išėjimo) priartėja prie tavęs, imi ją jausti. Spektaklius paprastai kuriu ilgai: nuo U. Babickaitės dienoraščių perskaitymo iki spektaklio premjeros praėjo kokie septyneri metai, „Poetės“ atveju – panašiai. O idėja pjesei apie J. Biliūną gimė 1997-siais, kai atradau jo ir Julijos atvirlaiškius. Niekada nepuolu iš karto statyti spektaklio, norisi palaukti, pabūti su medžiaga.

Turi ateiti laikas, kai pajaučiu, kad tie svetimų žmonių dienoraščiai, laiškai tampa labai artimi, tarsi apie mane pačią. Arba juntu – norėčiau tokia būti, bet galbūt trūksta drąsos, laisvės. Tuomet susitikimas su asmenybe, tampančia tavo personažu, keičia mane pačią. Kurdama ir Salomėją, ir Unę jaučiau, kaip kažkas viduje mainėsi, tarsi paaugau. Pavyzdžiui, daug ko išmokė Unės humoro jausmas, jos požiūris į gyvenimą kaip žaidimą, teatrą – dabar jau įsivaizduoju, kaip vienoje ar kitoje sudėtingoje situacijoje imtų ir pasielgtų Unė. Pvz., užsidedu skrybėlaitę, pakoketuoju – ir netikėtai taip „apžaidžiu“ labai rimtus „reikalus“ susitikimuose su „labai rimtais“ žmonėmis, kad, žiūrėk, ir pasiekiu to, kas atrodė nepasiekiama. Iš tikrųjų santykiuose su žmonėmis iš Unės mokausi gyventi uniškai.

- Naujausia Jūsų premjera įvyko ne LNDT, kurio trupėje iki šiol esate, bet Jaunimo teatre. Esate sakiusi, kad spektaklio apie J. Biliūną LNDT nepaėmė. O kaip jį paima šiandieninis žiūrovas?

- Teatruose ir kitose institucijose, manau, visados lemia interesai. Repertuaro formavimas – vadovaujančiųjų požiūris, jų teisė ir atsakomybė. Bet jie nėra žiūrovai, jie tiesiog turi vienokią ar kitokią teatro viziją. Toje vizijoje yra ir išskaičiavimo, ir savų interesų – visko yra. Pagalvoju, galbūt mano pasiūlyta pjesė apie Biliūną pasirodė pernelyg jautri, trapi. Pati tai žinojau, bet kodėl nepamėginti? Juk teatro reikia visokio. Tikrasis teisėjas visados yra žiūrovas. Ir žiūrovas atėjo. Be didelių kvietimų, be didelės reklamos. Nudžiugino žinia, kad į vasario 26 d. įvyksiantį „Jis ir ji“ spektaklį Jaunimo teatre jau mėnesio pradžioje buvo parduoti visi bilietai.

- Kokia jūsų teatro vizija?

- Su poetu Vladu Braziūnu ir kitais bičiuliais rašytojais, kompozitoriais vis pasvajojame: kaip norėtųsi šiais visuotinio triukšmo, garsių reklamų ir tuštybės mugės laikais sukurti kitokį – tylos teatrą. Į kurį žmonės žmonės ateitų mąstyti, „paverkti“, pasak B.Sruogos. Tiesiog pabūti tyloje, su savimi… Daugelis teatro svajotojų kūrė teatro kaip šventovės, bažnyčios viziją. Su metais, patirtimi jau žinai, kad kalbėjimas apie skaudžiausius, giliausius gyvenimo dalykus visados yra tylus.

- Ar tas jūsų vizijų teatras jau įgauna kokius realius kontūrus?

- Kol kas tą „tylos teatrą“ tiesiog kuriu savo spektakliais. Institucijos įkūrimui turbūt reikia pribręsti, reikia drąsos. Bet jaučiu, kad aplink mane daugėja žmonių, kurie norėtų tokio teatro.

Aš buvau ir esu labai savimi nepasitikintis žmogus. Ir jei nebūtų to pripažinimo svetur, tai visai susigūžčiau.

- Jūs nuolat su savo spektakliais gastroliuojate užsienyje, esate įvertinta tarptautiniuose teatro festivaliuose. Ar po to užsienyje sulaukto pripažinimo būna kiek nors lengviau čia skintis kelią statant spektaklį, siūlant jį teatrui? Ar jaučiatės savame krašte pranašu?

- Savame krašte iš tikrųjų labai sunku būti pranašu, nes tas kraštas labai mažas. Dėl pripažinimo užsienyje – yra daug žmonių, kurie tuo džiaugiasi, daug ir tokių, kurie pavydi, kuriuos tas pripažinimas nesąmoningai skaudina. Tai labai žmoniška, jautru. Gyvenimas moko tai priimti, suprasti, nesureikšminti.

Aš buvau ir esu labai savimi nepasitikintis žmogus. Ir jei nebūtų to pripažinimo, tai visai susigūžčiau. Lietuvoje mes apskritai pripratę gūžtis, visiems patogu, kad tokie būtume. Bet gal Dievas man tiesiog davė didesnę vidinę laisvę. O kai grįžti iš užsienio, žinai, kad pasaulis yra tiesiog didesnis.

- Gal iš dalies ir dėl to tiek daug keliaujate, kad praplėstumėte tos laisvės ribas?

- Turbūt ir dėl to. Bet man tiesiog įdomus pasaulis, įdomu pažinti. Net suvokimas apie teatrą keliaujant keičiasi: supranti, kad jis gali būti visoks. Prieš kelerius metus vaidinome „Antigonę“ festivalyje Filipinuose ir žiūrėjome kažkokį afrikiečių spektaklį. Man jis pasirodė kaip koks klojimo teatras. Buvo ir daugiau svečių iš vakarietiškų festivalių, ir jų akyse matėsi pasibaisėjimas. O kita publikos dalis, pietiečiai, tiesiog klykė iš džiaugsmo. Ir tada supranti, kad teatras yra visoks. Mes sakome, kad tai gerai, o tai – blogai, bet kuo daugiau pažįsti, tuo sunkiau taip sakyti. Gali tik pajausti, kad tai mano, o šito aš nesuprantu arba mano kultūrinės tradicijos kitokios.

- Jūs vaidinate skirtingų tautų, religijų, kultūrinių patirčių publikai. Kaip skiriasi santykis su ja, ar galite sakyti, kad Lietuvoje jus publika supranta absoliučiai geriausiai?

- Aš tiesiog jaučiu, kad teatras yra priimamas širdimi. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Jungtiniuose Arabų Emyratuose esu vaidinusi Beckettą (B. Mar monospektaklis „Žodžiai smėlyje“ pagal Samuelio Becketto pjesę „Laimingos dienos“ – IQ). Arabai tikrai nežinojo, kas tas Beckettas. Po spektaklio vietos televizijos žurnalistai atėjo į užkulisius paklausti, ar yra rašytojas. Kai pasakiau, kad jis miręs, ėmė man reikšti užuojautą. Bet kai pradėjau vaidinti tą filosofinę intelektualinę pjesę, tą moterį dykumoje, kuri smenga į žemę – pamačiau, kad visi jie kaip vaikai, jie tiki tuo. Taigi žmogus viską supranta, jei priima širdimi. Dažnai po spektaklio galvoju, kad apskritai visiškai nesvarbu, apie ką jis, ką vaidinai. Kartais žmogus pasako, kad po spektaklio jam paliko ramu. Vadinasi, yra, kitas, energetinis lygmuo, dėl kurio žmonės ir eina į teatrą, skaito knygas, klauso muzikos.

- Spektaklyje „Unė“ nuskamba pagrindinės herojės žodžiai, kad aktoriai dabar tarnauja Aukso veršiui. Tačiau ir mūsų laikų teatras dažnai kaltinamas komerciškumu, išskaičiavimu, popsėjimu. Ar tai reiškia, kad tos nuodėmės, ydos bėgant metams iš esmės nesikeičia ir lieka tos pačios?

- Man atrodo, kad absoliučiai viskas kartojasi. Spektaklyje „Jis ir ji“ cituojame Biliūno publicistikos fragmentus apie krizę Lietuvoje. Ją ne kartą mini ir Unė. Keičiasi tik istorinės aplinkybės, sąlygos – žmogaus prigimtis lieka tokia pat. Gal Unė šiais laikais irgi eitų dirbti į televiziją, bet gal rašytų tokį pat dienoraštį, kad išgyventų tokia, kokia yra. Visais laikais yra pragmatizmas ir yra menininko idealizmas.

- Sakėte, kad nepasitikite savimi, išoriškai irgi kuriate trapaus žmogaus įspūdį. Tačiau pati rašote pjeses, režisuojate, vaidinate, siūlote savo sumanymus teatrams. Tokiam titaniškam darbui reikia nuolat save įveikti, perkopti savo bailumą, nepasitikėjimą ar tai  jau vyksta natūraliai?

Tai visgi spektakliai, kuriuos kūriau daug metų, ir aš darysiu viską, kad jie gyventų. Nežinau, kur juos vaidinsiu rudenį, bet galvoju, kad vaidinsiu, kol jų reikės.

- Sakyčiau, natūraliai, nors su įvairiomis kliūtimis susiduriame kiekvienas. Man, pavyzdžiui, visas tas spektaklio kūrimas, ėjimas su savo idėja be jokių vadybininkų yra tapę natūralia spektaklio sudėtine dalimi. Sudedi visą savo energiją, kuri vėliau lieka spektaklyje. Nežinau, gal kada ir sulauksiu tokio laiko, kai viskas paduota ant lėkštelės. Kaip būtų lengva ir gera (juokiasi)!

- Ar tokių pasiūlymų nesulaukėte gastroliuodama užsienyje?

- Būta pasiūlymų projektams, kai ką jau esu dariusi, tik nebuvo, deja, kad pasiūlytų – štai laisva scena, galėsi užsiimti vien kūryba… Dažnai pasvajoju, kad Vilniuje su bendraminčiais turėtume nedidelį teatriuką, kur vyktų kameriniai spektakliai, koncertai, literatūros vakarai.

- Užsiminėte, kad kito sezono LNDT repertuare greičiausiai nebeliks jūsų režisuotų spektaklių „Meilužis“ ir „Antigonė“. Nežinoti, ar kitą sezoną tavęs reikės – natūrali teatralo būsena, ar  visgi šios permainos ženklina kažkokią esminę jūsų kryžkelę?

- Tie spektakliai nuimami, nes jie seni. Bet žiūrovai į juos eina. Tai visgi spektakliai, kuriuos kūriau daug metų, ir aš darysiu viską, kad jie gyventų. Nežinau, kur juos vaidinsiu rudenį, bet galvoju, kad vaidinsiu, kol jų reikės. Monospektakliai yra autoriniai darbai, tai nėra vaidmuo. Kai nuima spektaklį, su vaidmeniu tikrai sunku atsisveikinti, bet monospektakliai apskritai kaip mano vaikai.

- Nors „Unę“ ką tik suvaidinote toli gražu nebe pirmą kartą, po spektaklio su bičiuliais aptardami dar svarstėte, ką būtų galima keisti, ką praplėsti, ko atsisakyti.

- Tai – nuolatinis, nenutrūkstamas kūrybos procesas. Pati keitiesi, įvairios tavo gyvenimo patirtys keičia ir vaidmenį. Pavyzdžiui, kai prieš 12 metų „Žodžiuose smėlyje“ vaidinau tą seną moterį Vini, man sakė: gal tu dar per jauna ją vaidinti. Iš tiesų tuomet senutę vaidinau intuityviai, dar neturėjau patirties. O štai vėl po keleto metų pertraukos vaidinau spektaklį festivalyje Kaliningrade ir staiga suvokiau: esu jau visiškai kitokia Vini: jau skausmingesnės potekstės, praeinančio laiko suvokimas. Galvoju, kai man bus 70 ar 80 metų, tame spektaklyje jau nieko nebereikės vaidinti.

- Ar esate kada nors nusivylusi teatru?

- Taip, labai dažnai. Vis sau svarstau, kas tie žmonės, kurie eina į sceną  vaidinti. Tą darai iš kažkokio per didelio jautrumo. Teatras tikrai gražus, kai įvyksta stebuklas. Dėl to stebuklo mes čia ir esame, dėl jo ir aš neišeinu. Bet teatras labai žiaurus tiems, kas jį kuria. Aktoriaus profesija apskritai – ne profesija. Jei neturi darbo penkerius metus, netgi metus – gali sienomis lipti. Tuo metu turi priimti sprendimą: ar laukti, kol kvies, ar ne. Kai aš studijavau, mus mokė laukti. Tada buvo tokie laikai. Viduje ir išlikusi tokia nuostata, kad negali lipti per galvas. O dabar to reikia visur.

Po kiekvieno monospektaklio sau žadu, kad tai jau paskutinis. Kuriant naują vaidmenį savyje reikia peržengti skaudžius dalykus. Unės vaidmenį kūriau labai sunkiai. Reikia tam tikrų savybių – o tu jų neturi. Tada atsiranda ir ašarų, ir noro užbaigti. Bet peržengus tą ribą tampa labai lengva ir galvoji, ko tiek kentėjai.

Aktoriaus profesija – tarsi psichologijos mokykla, ji labai daug ko išmoko. Juk ir gyvenime taip dažnai užstringame viename „vaidmenyje“, būsenoje, savo baimėse. Kad išsivaduotum, sukurtum kitokį save, egzistuoja panaši riba. Scena moko ją peržengti.

- Kokią matote savo veiklos – tiek teatre, tiek literatūroje – misiją?

- Labai dažnai savęs to klausiu. Labai labai norėjau būti aktorė ir būti scenoje. Nežinau, iš kur ta aistra atsirado, bet ji buvo stipresnė už viską. Dabar manau, kad menas yra tai, kur esu tikra „aš“, tikri „mes“, o ne socialiniai vaidmenys. Kaip Unė sakiusi: „kai stovėdavau scenoje, galėdavau iš tikrųjų BŪTI“. Kitiems gal atrodo, išeinu į sceną – suvaidinu vaidmenį, bet iš tiesų nieko aš nevaidinu. Tiesiog, užsidėjusi vaidmens „kaukę“, galiu atsiverti, kalbėti apie savo skausmą, ilgesį. Apie tai, kuo tikiu. Tada turbūt ir kiti pasijunta savimi – tie, kurie sėdi salėje.