D.Gumauskas: „Būna publikų, kurios į spektaklį reaguoja kaip į roko koncertą“

Aktorius Darius Gumauskas šiuo metu gyvena naujos Dainiaus Kazlausko režisuojamos pjesės „Karo dievas“ nuotaikomis. Aktorius tikina, kad šis darbas  reikalauja itin didelio tikslumo ir kruopštumo, mat pjesė pavyks tada, kai bus atpažįstama žiūrovui. „O kaip pamatuoti, ar pavyko?“ –  klausiu. „Kai spektaklio pradžioje įkvepi, o iškvėpi tik jo pabaigoje, kai suskamba ne tik tavo bet ir visų aktorių vaidmenys…“ – vardija D. Gumauskas ir priduria, kad tai, deja, pavyksta retai.

Iš karto po naujojo spektaklio pristatymo, su aktoriumi kalbėjomės apie teatro sąskambius, (ne)įveikiamus vaidmenis ir stebėtinai skirtingas publikas.

–Ar artima, pažįstama „Karo dievo“ pjesė Jums asmeniškai?

–Ji pažįstama ta prasme, kad mano tėvai ne kartą buvo papuolę į panašią situaciją dėl mano vaikystės bėdų. Ne kartą jie ėjo spręsti konfliktinių situacijų su kiemo vaikais. Būdavo, kad paskui uždarydavo į kambarį su tuo vaiku aiškintis. Dažniausiai mes tylėdavom. O mano tėvai tuo tarpu aiškindavosi su to vaiko tėvais. Man yra įdomu fantazuojant atkurti, ką tėvai išgyveno dėl manęs (juokiasi). Tai atkuriamasis darbas įjungiant fantaziją ir pasitelkus psichologiją. Ir pakankamai matematinis.

–Ar jau spėjo įvykti aktorių „sukibimas“?

–Su aktoriais to „sukibimo“ ieškoti nereikės, nes su visais, išskyrus Viktoriją Kuodytę, jau esu dirbęs. Bet labai džiaugiuosi, kad pagaliau mes susitikome su ja bendram darbui. Su Aurelija Tamulyte jau esame vaidinę žmoną ir vyrą Yannos Ross pastatyme „Liučė čiuožia“. Taigi kontakto ieškoti nereikės. Reikia tik, grubiai tariant, susiurbti pjesės informaciją ir bandyti ją tiksliai įgyvendinti. Reikia tikslumo, kad ji būtų atpažįstama.

–Tai reiškia, kad asmeninėms interpretacijoms daug vietos nebus?

–Kadangi man atrodo, kad režisierius tiksliai žino, ko nori ir mato, koks spektaklis turėtų būti, dabar reikia tiesiog girdėti jį. Kol kas – sausas darbas. Kai turėsim karkasą, tada bus galimybės ir improvizacijai. Pirmiausia reikia griežtą rėmą pasidaryti.

–Šį savaitgalį lipsite ant scenos ir per Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę. Pats režisierius šiuo metu yra išvykęs. Ar spektaklis būna kitoks, galbūt laisvesnis, kai aktorių nestebi nė menkiausios detalės nepraleidžianti režisieriaus akis?

–Kiekvieną kartą spektaklis yra kitoks, su režisierium ar be jo. Net kai Oskaro nebūna, mes tiesiog žinom uždavinius, kuriuos reikia įgyvendinti. O ar pasiseks juos atlikti, lemia daug kas. Net metų laikas, ar tai, kaip miegojai praėjusią naktį ir kas nutiko dieną… Negali sakyti, kad šitie dalykai neveikia. Bet yra kolegos, į kuriuos remiesi, medžiaga, tema, tikslai. Man atrodo, kad Oskaras jau ramiai palieka tą spektaklį. Aišku, kai grįžta, jis jį pažiūri, pataiso. Labai dažnai tiesiog paskambina prieš lipant į sceną ir kalbasi su kiekvienu iš aktorių. Bet savotiška įtampa turi būti ir su režisieriumi, ir be jo. Jeigu per daug atsipalaiduoji ir nepadarai taip, kaip reikia, jautiesi blogai. Visais atvejais režisieriaus buvimą spektaklio metu privalai pamiršti. Jis turi tapti vienu iš žiūrovų.

–V. Kuodytė yra pasakiusi, kad gerai vaidinti daugiau nei du vaidmenis jai yra neįmanoma, antraip taptų panašu į konvejerio principą. Ar esate iš tų aktorių, kuriems lengva vienu metu kurti kelis vaidmenis?

–Labai priklauso ir nuo pasiūlymų, ir nuo to, ar tau jie įdomūs. Kartais jų nebūna du tris metus iš eilės. Šis sezonas kiekybine prasme man yra produktyvus. „Karo dievas“ man bus jau trečia premjera. Ir kiekviena po skirtingo teatro vėliava. Sezono pradžioje buvo vaidmuo spektaklyje „Marko (Kavolių kabaretas)“ Gyčio Ivanausko teatre , paskui Mažajame teatre „Motina (Vasa Železnova)“. Tai buvo įdomi patirtis, nes seniai norėjau susitikti su to teatro trupe darbe. O dabar čia. Su Dainiumi Kazlausku mes bendradarbiaujame jau bene dešimt metų, tik dabar pirmą kartą su juo dirbu kaip su režisieriumi.

–O Dainius Kazlauskas visada toks ekspresyvus, koks buvo per spektaklio pristatymą?

–Jis, mano manymu, vienas temperamentingiausių Lietuvos aktorių, žmogus – ugnis. Kadangi aš esu labiau intravertiškas, o jis ekstravertiškas, tai mes galim bendrauti (juokiasi). Jei mes būtume abu tokie patys, būtų sudėtingiau. Kita vertus, mane domina šios pjesės tema, o jis yra gerai pasiruošęs ir žino, ką reikia daryti. Tai suteikia tam tikrą pasitikėjimą.

–Tai vis dėlto, kiek svarbi toji sceninė partnerystė tarp aktoriaus ir režisieriaus ir tarp aktorių, dirbančių vienoje scenoje? Ar galėtumėte dirbti su kolegomis, kurių asmenybės kertasi su jūsiške?

–Čia dar priklauso nuo tavo paties tolerancijos lygio. Vieno vaidmens teko atsisakyti, nes jau nuo pirmos dienos pajutau, kad nesusikalbėsime su vienu prancūzų režisieriumi. Ir ne dėl kalbos barjero. Tiesiog mes nuoširdžiai pajutom vienas kitam negatyvą (juokiasi). Aš jį atpalaidavau nuo darbo su manimi ir tiesiog išėjau. Yra tekę atsisakyti vaidmens dėl temos. Tiesiog organiškai nesugebėjau jos priimti. O kadangi režisierius buvo mano draugas, tai jo tiesiog paprašiau paleisti mane nuo šito darbo ir susirasti kitą žmogų. Ir jis surado tokį aktorių, kuriam ta tema buvo įdomi, jie padarė gerą spektaklį. Čia yra žmogiškas dalykas. Esu pakankamai ribotų galimybių žmogus, aktorius. Į kiekvieną darbą einu iš žmogiškosios pusės. Todėl ir Dainius (Dainius Kazlauskas – aut. past.) sako, kad vaidinti kvietė ne aktorių, o Darių. Matyt dėl kažkokių mano savybių nusprendė, kad aš tinku tam vaidmeniui.

–Kaip su vertybine sistema? Jei, pavyzdžiui, Jūsų personažo vertybių skalė visiškai kitokia nei Jūsų.

–Kartais įdomu laužyti vertybinę sistemą. Pavyzdžiui O. Koršunovo „Shopping and fucking“ – ten reikėjo tiesiog laužti save tai temai.

–D. Kazlauskas ir premjeroje vaidinantis aktorius Giedrius Savickas per pristatymą teigė, esą kvaila skirstyti teatrą į komercinį ir nekomercinį, mat nekomercinis teatras neretai esti pats komerciškiausias. Sutinkate su jų požiūriu ar turite kitokią nuomonę?

–Jie pakankamai tiksliai pasakė, tegul skirsto tie, kurie nori įvardinti teatro kategorijas, o mano reikalas yra dirbti taip, kaip moku ir kaip galiu.

–O jeigu dabar Jums pasiūlytų eiti į televiziją?

–Ir siūlo karts nuo karto. Dažniausiai dėl laiko trūkumo (pastaruosius bene dešimt metų važinėjome po pasaulį su O. Koršunovo teatru) aš tiesiog buvau nepatogus aktorius televizijai. Kai kurie projektai pačiam buvo nepriimtini.

–Koks Jūsų sukurtas vaidmuo Jums pats brangiausias?

–Man brangiausias tas, kuris pavyksta. Tai būna tada, kai prieš spektaklį įkvėpi, o iškvėpi tik po jo. Pavyksta tada, kai dirbi kaip buvo sutarta, kaip galvota, kai suskamba ne tik tavo vieno vaidmuo, bet visas spektaklis. O tai, deja, įvyksta labai retai. Geriausiu atveju kartą per sezoną.

–Spektaklio įvertinimą stipriau pasako vidinis balsas ar emocijos iš salės, režisieriaus reakcijos?

–Itin jaučiu iš salės. Kaip susitarę susirenka labai skirtingi žiūrovai. Kad ir „Dugne“ rodant du kartus tą patį vakarą, į pirmą spektaklį susirenka tyli ir santūri publika, o į kitą – reaguojanti kaip į roko koncertą.

–Kuri reakcija Jums priimtinesnė?

–Nežinau, kartais šiek tiek išmuša tos reakcijos, bet ir su jomis turi susitaikyti. Tai įdomūs barjerai.