Fotografas G.Žilinskas: „Grožis turi įkvėpti, o ne demotyvuoti“

Gediminas Žilinskas – iš tų fotografų, kurių objektyvo užfiksuotos svajoja būti daugelis moterų. Jo meninis žvilgsnis geba įžvelgti ir atskleisti išskirtinius, gražiausius dailiosios lyties bruožus ir pateikti taip, kad šie taptų trokštamais grožio etalonais. „Jei kas galvoja, kad mano fotografijose atskleistas grožis yra netikras – klysta. Jis yra tikras, tačiau gaubiamas paslapties šydo. Stengiuosi užfiksuoti tobuliausią moters grožio momentą, atsiskleidžiantį tam tikroje nuotaikoje bei atmosferoje. Toks yra mano matymas ir jei žiūrovas jį supranta – tai geriausias nuotraukos įvertinimas,“ – sako vienas garsiausių Lietuvoje mados ir komercijos fotografų.

- Kai pastarąjį kartą telefonu tarėmės dėl interviu, viešėjote Londone. Kokie žiemiški vėjai nupūtė jus į Vakarus?

- Tai buvo meno pasaulio tyrinėjimo kelionė po Londono galerijas, parodas, stebėjau, kaip vyksta galeristų darbas. Šiuo metu rengiu antrąją personalinę parodą moters kūno tema, kuri netrukus bus pristatyta Lietuvoje. Taip pat vis labiau domiuosi fotografijos meno sklaida, vadyba. Per 15 kūrybinės veiklos metų sužinojau, kaip sukurti meninę nuotrauką. Tačiau kitas momentas – kaip su ja elgtis, kai ji pradeda gyventi savarankiškai, kaip pasiekia žiūrovus, klientus, kokiu būdu auga jos vertė. Štai tapyba ar skulptūra – viskas aišku, nes kiekvienas kūrinys yra vienetinis ir netiražuojamas. Tuo tarpu fotografijos kadrą techniškai galima dauginti, kiek nori.

- Neaiškumų dar daugiau, ypač kai dabar – skaitmeninės fotografijos amžius…

- Taigi. Mūsų niekas nemokė, kaip elgtis nuspaudus mygtuką, kaip suteikti kadrui meno kūrinio išraišką, vienetinio egzemplioriaus statusą. Tai jau meno vadybos sritis, kurią, atsiradus progai, norėčiau pastudijuoti. Štai esu girdėjęs, kad vienas šių dienų fotografas nuotrauką aukcione pardavė už milijoną eurų. Įdomi pati tos fotografijos gimimo istorija. Tai buvo vienintelis rudeninio parko vaizdo kadras, fotokameros mygtukas buvo nuspaustas vieną kartą…

- Ar tokie jūsų ieškojimai reiškia, kad ketinate keisti veiklos profilį – iš komercinės bei mados fotografijos pasinerti į meninę?

- Savo karjerą prieš penkiolika metų pradėjau dirbdamas „Eltoje“ fotoreporteriu. Po šešerių – septynerių ėmiau fotografuoti moteriškiems, vadinamiesiems glianciniams žurnalams, kur darbo specifika orientuota į moterį, jos aplinką, madą. Taigi ilgą laiką dirbau komerciniu fotografu ir džiaugiuosi dirbantis iki šiol. Tai amatas ir mano mylimas darbas. Nuo 2008-ųjų ėmiau rengti savo meninių nuotraukų parodas, vis labiau domiuosi fotografijos menu, dažniau pagalvoju apie savo galerijos įkūrimą. Nesu tikras, kiek tai įdomu ir aktualu Lietuvoje. Stebiu ir tyrinėju. Šiuo metu visos mano veiklos yra šalia, turiu jėgų ir laiko viskam, kas mane domina ir įkvepia.

- Kodėl šįkart pasirinkote tyrinėti Londoną? Girdėjau, kad prieš kelerius metus veiklos galimybių žvalgėtės Niujorke.

- 2008-ųjų pusmetį išties gyvenau Niujorke. Šiek tiek apsiuosčiau, apsižiūrėjau, tačiau profesinėje srityje daug nuveikti nespėjau. Visgi supratau, kad rinkoje įdirbį galima padaryti dvejopai: lėtai, po truputėlį, kaip aš dirbau Lietuvoje, arba greitai ir triukšmingai – iškylant su konkrečiu tikslingu produktu.

Niujorkas, kaip ir kiekvienas megapolis ar didmiestis, ne išimtis – daug ką lemia pažintys, rekomendacijos, iš lūpų į lūpas sklindantis pasitikėjimas. Net ir Lietuvoje mano karjera dėliojosi laiptelis po laiptelio, savomis pastangomis, ką jau kalbėti apie Ameriką. Žinoma, ilgainiui pažintys, klientų pasitikėjimas išaugo, atsirado kompetencija, įdirbis, tačiau tam prireikė dešimties metų. Šiandien tiek laiko nebeturiu arba tiesiog nebenoriu skirti. Užtat užsienio rinkose ieškau kito kelio. Londonu susidomėjau kaip vienu iš didžiausių meno centrų pasaulyje, kur labai išvystyta meno kultūra, vartojimas, verslas. Juo labiau, kad šis miestas – visai netoli nuo Lietuvos.

- Užsiminėte apie tą antrąjį kelią – iššokimą į rinką su konkrečiu produktu. Ką turite omenyje?

- Kadangi Lietuvoje rinka maža, aš, kaip ir daugelis kolegų, dirbu įvairiose srityse. Tačiau be komercinių darbų ir fotografavimo žurnalams, radęs laisvo laiko, kuriu savo malonumui, rengiu medžiagą personalinei parodai bei albumui. Tai ilgas, nuolat idėjų koreguojamas procesas – kalbu apie porą – trejetą šimtų meninių fotografijų. Tikiuosi, kad jas pamatyti galėsite jau greitai, vis dažniau pagalvoju apie parodos atidarymą: tai, įsivaizduoju, bus vienos dienos ekspozicija, tam tikras meninis performansas, kupinas atitinkamos nuotaikos, garsų, kvapų, gražių moterų…

- Kaip supratau, būsimos parodos tema – moters kūnas?

- Taip, tik šiuo atveju daugiau orientuosiuosi į portretus. Moters kūno temą tęsiu, nes jaučiu, kad man pavyko rasti kalbą su pačiomis gražiausiomis lietuvėmis, apdovanotomis nuostabiais kūnais, veidais, ekspresija, moteriškumu. Labiausiai džiaugiuosi, kad tos moterys manimi pasitikėjo ir patikėjo mano vizija.

Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį sąmoningai nefotografavau nuogų moterų, nes studijų metais ilgas valandas M. Mažvydo bibliotekoje tyrinėjęs, kas šioje sferoje padaryta, tarsi įsitikinau, kad nieko naujo nepridursiu. Ypač žavėjausi savo buvusio dėstytojo Rimanto Dichavičiaus kūriniais moters kūno tema. Taigi buvau tikras, kad šioje srityje jau viskas pasakyta. Tačiau mano karjerai taip susiklosčius, kad nuolat tekdavo dirbti su moterimis, pajutau vis geriau jas pažįstantis, atsirado estetinis pajautimas, savitas požiūris. Galiausiai, per daug metų sukaupęs tam tikrą patirtį, išdrįsau išreikšti savąjį jausmą, požiūrį į nuogą moters kūną. Svarbiausia, kad nors dalelę to, ką siekiu perteikti savo kūriniais, pajustų ir žiūrovas. Man patinka matyti žmonių reakcijas, stebėti, kaip per vaizdus vyksta komunikacija. Fotografija – tai vizuali kalba, galinti išreikšti tavąją moters viziją, charakterį, kūno formas.

- Jei jūsų fotografijas interpretuosime kaip asmeninio žvilgsnio refleksiją, sakyčiau, jis gana idealizuojantis…

- Galima viską pamatyti ir perteikti labai primityviai, aiškioje šviesoje, tarsi per mikroskopą, be polėkio, žaidimo  ir romantikos, galima ir kitaip. Mes juk nuogi nevaikštome ne vien tik dėl patogumo, o kad turėtume tam tikrą paslaptį. Gyvenime prisikuriame daug dalykų, kurie padaro kasdienybę įdomesnę. Taigi ir mano nuotraukose – ne tiesmukas kūno matymas. Nuogumą galima pateikti labai įvairiai, nebūtinai buitiškai, o  subtiliai, estetiškai, prasmingai.

- Apie kokią prasmę kalbate?

- Žiūrėdamas į savo fotografijas pastebėjau užfiksavęs dar vieną temą – koks moters vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Moters pozicija akivaizdžiai pasikeitusi: moterys prezidentės, mokslo įstaigų darbuotojos, valdininkės. Jos veržlesnės, savarankiškesnės, kūrybiškesnės, agresyvesnės. Tai matyti ir mano darbuose. Pirmiausia tai rodo jau vien faktas, kad žinomos moterys išdrįsta pozuoti ir būti matomos parodose. Tai atspindi ne tik išlaisvėjusią sąmonę, bet ir meilę savo kūnui. Visuomenėje įsivyrauja tolerantiškas požiūris į nuogumą, jis nebereiškia kažkokios blogybės, tabu. Suvokta, kad reputaciją gali sugadinti nebūtinai apsinuoginimas, o bet koks kitas poelgis. Akivaizdu, kad tam visai nebūtina nusirengti…

Svarbiausia, kad pozuojanti moteris pasitikėtų manimi. Nuogas kūnas yra pakankamai intymus dalykas, psichologinis komfortas tokioje fotosesijoje priklauso nuo profesionalumo ir susikalbėjimo. Toms, kurios sutinka pozuoti, esu labai dėkingas už pasitikėjimą. Tačiau su moterimi bendradarbiauju tik tuo atveju, jei dar prieš pradedant darbą ji supranta ir palaiko mano viziją.

- Kokia atmosfera tvyro tokios fotosesijos metu?

- Viskas yra ne taip, kaip gali pasirodyti: moteris ateina, nusirengia ir pozuoja. Pirmiausia aptariame viziją, idėją, nuotraukos esmę, renkamės būdus ir priemones, kaip ją atskleisti. Kartais kalbamės mėnesių mėnesius, kol suprantame vienas kitą. O tai, kad kažkuriuo metu reikia nusirengti – vienas iš darbo momentų po ilgo laiko bendravimo, pozų repetavimo, vizijos aptarinėjimų. Tą akimirką, kai moteris nusimeta chalatą, gal ir atsiranda nedidelė įtampa, bet jei į viską žiūri profesionaliai, ramiai, žmogus tai jaučia ir jaučiasi saugus.

„Visuomenėje įsivyrauja tolerantiškas požiūris į nuogumą, jis nebereiškia kažkokios blogybės, tabu. Suvokta, kad reputaciją gali sugadinti nebūtinai apsinuoginimas, o bet koks kitas poelgis.”

- Ar sutiksite, kad grožio sąvoka yra labai subjektyvi?

- Tai tiesa, bet visgi yra sakoma, kad net kūdikis, kai prieina gražus žmogus, šypsosi, o negražus – verkia. Manau, kad yra tam tikras suvokimas, kas visiems yra priimtinai gražu. Išsilavinęs žmogus pasakytų: man tai gražu, bet nepatinka. Nebūtinai tai, kas gražu, turi visiems vienodai patikti.

- Apie grožį, gėrį kalbėti yra patogiau, nei apie neigiamus dalykus…

- Tai priklauso nuo požiūrio. Aš iš prigimties esu optimistas, pozityvus, taip mane užaugino tėvai, toks mano būdas. Aš tikiu, kad žmonėms reikia matyti kuo daugiau teigiamų pavyzdžių, tuomet tarsi užsikrečiama pozityvumu. Jei gėrį ir grožį nori matyti aplinkui, tai reikia rodyti. Aš neturiu tikslo reflektuoti negatyvių dalykų. Pasaulio žiniasklaidoje to gana: per 90 procentų informacijos yra neigiama. Tačiau mano fotografijos – ne tik apie moters kūno grožį, jos – ir apie asmenybės charakterį, kaip minėjau, pakitusį socialinį dailiosios lyties vaidmenį visuomenėje.

- Grožio ir mados industrija yra sukūrusi galingą ir paveikų tobulos išvaizdos, seksualumo, jaunystės kultą. Kaip protingai vertinti aplink eskaluojamus grožio idealus?

- Tai psichologiniai niuansai, kur kas gilesnė tema, nei mano nuotraukos. Dabar vyrauja manekenių grožio kultas ir toli gražu ne visi teisingai supranta jo vaidmenį, ypač jaunimas. Natūralu, kad žmogus negali visada būti tobulas, jis daug paprastesnis. Žurnalų viršeliuose, fotosesijose, reklamose – gražiausi įvaizdžiai, sukurti tam tikromis priemonėmis. Tai ir yra mano darbas: rasti geriausius rakursus, pagauti tinkamiausius momentus, apgalvoti aibę niuansų ir kokybiškai visa tai užfiksuoti. Iš tiesų mes visi tam tikru rakursu, momentu, tam tikroje situacijoje esame gražūs, žinoma, ne be stilistų, vizažistų pagalbos, apšvietimo triukų.

Tačiau grožis turi įkvėpti, o ne demotyvuoti. Jei jis skatina savigraužą, vadinasi, kad yra nesuprastas kūrybinis procesas. Tai ypač būdinga jauniems žmonėms, kurie tiesiogiai bando tapatinti save su viršelių ir reklamų herojais. Šiuo klausimu reikia aiškinti, šviesti. Neturėtų taip būti, kad grožio kanonai iššaukia neigiamas žmonių reakcijas, neadekvačius troškimus, poelgius.

Mano tikslas – rasti patį gražiausią, tobuliausią moters grožio momentą, kuris atitiktų asmenybės vidų.  Aš visiems aiškinu, kaip įvaizdis kuriamas, kokie yra etapai iki galutinio rezultato. Tačiau tai nereiškia, kad grožis mano fotografijose yra netikras. Tikras!

- Ką jums pačiam santykiuose su žmonėmis reiškia grožis?

- Aš su juo esu susaistytas, tačiau jau seniai įsitikinau, kad svarbiausia – vidaus ir išorės harmonija. Aš, turbūt kaip ir visi, bėgant metams vis labiau vertinu vidinį grožį, bendravimą, žmogiškus santykius. Visas išorinis spindesys nublėsta, jei nėra iš vidaus sklindančio žavesio ir šilumos. Aš galiu žiūrėti ir mėgautis akimis, ką ir darau dirbdamas, bet išorinių formų santykiui su žmogumi sukurti nepakanka.

- Fotografavęs šimtus gražuolių turite tarsi nerašytą grožio eksperto statusą. Kaip manote, ar moterys konkuruoja dėl jūsų įvertinimo?

- Tai subtilūs niuansai. Santykiuose, bendravime esu padaręs klaidų, neapibrėždamas tam tikrų dalykų. Kalbant apie ryšį su mylimąja, mano, kaip vyro pareiga – sukurti atmosferą, kad moteris šalia manęs nejaustų konkurencijos, kad būtų saugi ir rami. Manau, svarbiausia pasitikėjimas, harmonija santykiuose. Jei pakelsi savo išrinktąją ant rankų labai aukštai, nei ji, nei tu nematysi kitų.

„Galima viską pamatyti ir perteikti labai primityviai, aiškioje šviesoje, tarsi per mikroskopą, be polėkio, žaidimo  ir romantikos, galima ir kitaip.”

- Kiek pačiam svarbu būti gražiam?

- Tikiu, kad sveikame kūne – sveika siela. Gražus kūnas man yra sveikas kūnas. Jei teisingai maitiniesi, suteiki reikiamo fizinio krūvio, kūnas susitvarko pats, jam nereikia papildomų procedūrų, priemonių. Mes patys trukdome savo kūnui būti sveikam ir gražiam neteisingai maitindamiesi, ydingai judėdami. Naikiname jį savo gyvenimo būdu, dvasine būsena, stresu. Mano darbas toks, kad dažniausiai sėdžiu susilenkęs prie kompiuterio arba susikūprinęs fotografuoju, tačiau bandydamas atstatyti kūną, kas dieną darau pratimus, sportuoju. Man svarbu jaustis sveikam, turėti jėgų darbui, meilei.

Jau seniai propaguoju sveiką mitybą, esu žaliavalgis. Skonis, kaip ir visa kita, yra mūsų požiūris ir įpročiai. Parodykite man gyvūną, kuris valgytų šešių aukštų sumuštinį. Gamta mūsų skrandžius sukūrė ne tam, kad kankintųsi virškindamas dirgiklius ir skonio stipriklius. Tai šiuolaikinės pramonės, o ne gamtos kūrinys.

Nuo vaikystės mačiau, kaip mama domisi sveika gyvensena, taip pat turiu tokį gyvenimo būdą propaguojančių draugų. Tai pavyzdžiai, iš kurių galėjau pasisemti įkvėpimo. Pamėginau, stebėjau, kaip reaguoja organizmas, pamatęs akivaizdžius teigiamus pokyčius, pamaniau, kodėl gi ne? Su savo organizmu negalima daryti nieko drastiško, staigaus, bet koks stresas turi neigiamų padarinių. Visi pokyčiai turi vykti pamažu, tada kūnas pasako, kas jam patinka, o kas ne. Svarbiausia – pastovumas, tam tikras gyvenimo būdas.