Jurga Lago – juvelyrė su paauksuota iškalba

„Madą išmanau ir seku tam, kad mano daiktai būtų jai atsparūs. Kaip manote, ar du besipešantys arba trys į žvaigždes žiūrintys paukščiai gali išeiti iš mados?" - sako juvelyrė J. Lago.(K. Samarino / L’Officiel archyvo nuotr.)

Jurga Lago yra viena iš tų retų menininkų, apdovanotų nuostabia iškalba. Ji nesutinka, kad už kūrėją daugiau papasakoti gali jo darbai: „Meno kūrinius reikia mokėti išklausyti, todėl daug paprasčiau, kai apie juos papasakoja autorius,” – svarsto juvelyrė, kuriai svarbiausias dalykas yra žmonių bendravimas. Išdėsčiusi interviu su Jurga Lago ant balto lapo, pati nustebau, kiek daug temų palietėme per pašnekesio valandą: aptarėme ir menininko kūrybos kelio istoriją, ir koncentruotą šiuolaikinės juvelyrikos pradžiamokslį, mano pačios profesinį žodyną papildžiusį nauju terminu – juvelyrikos dizainas.

- Kokios profesinės ir meninės savybės siejamos su juvelyrikos meistryste?

- Juvelyras – labai plati sąvoka, apimanti ir amatą, ir meną, ir verslą, ir dizainą. Jei kurio vieno ingrediento trūksta, pyragas gali neišeiti. Dešimt metų studijavau grynąjį meną – grafiką, metalo raižinį, bet galų gale gavusi Dailės akademijos diplomą supratau, kad to gyvenime aš nedarysiu. Mano tėvai – juvelyrai, tad pasinėriau į šį amatą, kurį pažinau nuo vaikystės, kai dirbtuvėje šlifuodavau, poliruodavau šaukštus… Po kiek laiko atsitokėjau: nesu juvelyrė, nesu grafikė – kas aš? Suvokiau galinti pretenduoti į dizainerio profesiją, kuri visą laiką man atrodė kone sakrali. Šiandien toks banalus ir nuvalkiotas žodis man visada buvo šventas – nepasiekiamas ir tolimas. Labai jį vertinau ir nors viduje labai norėjau būti dizainere, taip vadintis nedrįsau. Tačiau dabar drąsiai, nemeluodama sau ir kitiems, galiu pasakyti, kad esu juvelyrikos dizainerė.

- Ką turėjote sau įrodyti, kol išdrįsote išmėginti taip trokštamą specialybę?

- Baigusi grafikos studijas visa galva pasinėriau į madą, drabužių dizainą. Aktyviai dalyvavau konkursiniame festivalyje „arMada“. 2009 m. laimėjusi prizą, sulaukiau nemažo žiniasklaidos dėmesio, gavau reklamos, kelionę į užsienį. Ilgainiui suvokiau, kad noriu kurti ką nors smulkaus, nes man, kaip grafikei, norėjosi krapštymosi. Taip susidomėjau papuošalais. Pamatę mano darbus visi profesionalūs juvelyrai, taip pat ir tėvas, didžiausias mano mokytojas, sakė: „Dievuliau, ką tu čia darai: taip negalima dirbti, čia juokas, ne juvelyrika, gėda žiūrėti.“ Bet tada pagalvojau: esu profesionalė, turiu savą nuomonę, tad darysiu tokius papuošalus, kokius norėčiau nešioti pati. Ir įvyko šis tas neįtikėtina – tuos daiktus pradėjo puikiai pirkti. Galų gale man nebeužteko dviejų rankų, teko kviestis į pagalbą vieną meistrą, paskui kitą. Tai buvo rimti profesionalai. Pamatę, kokius daiktus jiems reikės gaminti, aimanavo: „Vaikeli, vaikeli, tokio š… dar nesame darę…“ Tačiau buvau įsitikinusi savo teisumu, todėl sugebėjau silpnybes paversti meniniais privalumais: kas, anot kitų, turėjo man trukdyti, dabar labai padeda.

„Visą gyvenimą mane lydėjo kritika: „Dievuliau, ką tu čia darai: taip negalima dirbti, čia juokas, ne juvelyrika, gėda žiūrėti“ arba „Vaikeli, vaikeli, tokio š… dar nesame darę…“ Tačiau aš sugebėjau savo tariamas silpnybes paversti meniniais privalumais: kas, anot kitų, turėjo man trukdyti, dabar labai padeda.”

- Įpinkite į šį pasakojimą dabartinės įmonės, savo vardo juvelyrikos namų Yurga, istoriją…

- Viskas labai paprasta. Prie poros meistrų jungėsi vis daugiau profesionalų, tad susiklosčius darbo santykiams reikėjo įkurti įmonę, o ši privalėjo turėti pavadinimą – taip gimė prekės ženklas Yurga (labiau mėgstu anglišką žodį brand’as). Tada ėmiausi studijuoti verslą, prekės ženklo valdymą. Išvažiavusi į Ispaniją mokytis juvelyrikos įstojau į juvelyrų asociaciją. Ši buvo didžiausia mano mokykla ir atspirties taškas. Ten su didele atsakomybe asociacijai mes mokėmės visko – ir meno, ir vadybos. Išmokau labai daug, o be kitų dalykų, ir valdyti juvelyrikos namus. Šiandien įmonėje Lietuvoje dirba 10 profesionalų, tačiau didesnė gamybos dalis yra perkelta į Ispaniją. Tai dėl kokybės: gimtojoje šalyje mes puikiai įgudę darbuotis su gintaru, sidabru, nes šias medžiagas gerai pažįstame, bet lietuviams kur kas sunkiau dirbti su aukštos prabos auksu ir deimantais, kadangi pastarosios iškasenos paprasčiausiai dar nesame atidžiai ištyrinėję. Juvelyrikoje esti daugybė paslapčių: jos labai paprastos, tačiau būtina jas perprasti, išmanyti. Ispanijoje dirba žmogus, kuris visą gyvenimą į papuošalus inkrustuoja briliantus ir daro tai geriau nei bet koks robotas. Taigi tik subūrusi profesionalų komandą leidau sau pagaliau pasivadinti dizainere. Iki šiol į šią profesiją žiūriu labai atsakingai, todėl stebiuosi, kaip žmonės, laisvalaikiu nerdami seges ar ką nors siūdami, vadina save dizaineriais.

- Kokių prigimtinių savybių reikalauja juvelyrikos menas?

- Kruopštumo, susikaupimo. Reikia tramdyti menininko azartą, atsipalaidavimą besidžiaugiant kūriniu. Turi būti labai atsargus, turėti racionalią verslininko gyslelę – išlaukti tinkamo momento. Paskubėsi, atsipalaiduosi – ir daiktas bus sugadintas. Manau, visiems juvelyrams anksčiau ar vėliau gali atsitikti vienas incidentas, kuris man nutiko su vestuviniais žiedais: viskas jau buvo padaryta, gėrėjausi kūriniu ir… sumaniau dar truputį pablizginti. Įdėjau į poliravimo stakles, atsipalaidavau, o šios įsuko dirbinį ir išspjovė visą sugadintą…

- Ar kiekvienas juvelyrikos dirbinys yra meno kūrinys?

- Lietuvoje visi kažkodėl įsitikinę, kad jeigu daiktas rankų darbo, vienetinis, autorinis, tai jis neabejotinai yra didelė vertybė. Tai turėtų reikšti, kad kaimo bobutės numegzta segė, kuri yra vienetinė, autorinė ir rankų darbo, – neginčytinas meno kūrinys. Dažniausiai tai būna tikras šlamštas, nes jeigu tau kas nors neišėjo, tai tu ir palieki tą daiktą vienetinį. Net ir juvelyrai menininkai ne visi yra dizaineriai. Dažniausiai lietuviai kuria vienetinius papuošalus, kuriuos aš laikau tiesiog nepavykusiais. Juk jeigu sukūrei ką nors genialaus, norėsi pakartoti. Taigi ne kiekvienas juvelyras menininkas yra dizaineris. Galiu drąsiai pasakyti, kad aš sukūriau pirmąjį ir vienintelį Lietuvoje juvelyrikos prekės ženklą, dizaino namus, kurie sėkmingai dirba visame pasaulyje. Kai pradėjau apie tai kalbėti ir ta linkme veikti, manęs niekas nesuprato – net mano šeima ir aplinka. Taigi juvelyrikos dizainas yra ir mada, ir menas, ir verslas.

- Gali atrodyti, kad nevertinate vienetinių, iš tiesų išskirtinių meno kūrinių…

- Mano pozicija tokia: jeigu siekiu iš juvelyrikos pragyventi, jei nenoriu užsidaryti savo dirbtuvėje ir likti paprasta amatininkė, kuri laisvalaikiu parduoda vieną kitą papuošaliuką, turiu kurti daiktus, kurie būtų universalūs, paklausūs, vertinami įvairiuose kontekstuose. Profesionalas turi kurti tokius daiktus, kuriuos pirktų ir vertintų tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje, tiek ir Amerikoje. Kitaip veikla neapsimokės arba reikės surasti klientų, kurie būtų pasiryžę pakloti didžiulius pinigus už dirbinį kaip už meno kūrinį. Kita vertus, ne mažesnė investicija yra ir į nedidelį tiražą: 30 žiedų serija atsieina apie 20 000 litų – tiek kainuoja metalas, kūryba ir darbas. Jeigu suklysi, pasirinksi ne tokią formą, ne taip įstatysi akmenuką, nepavykusi serija gali priversti bankrutuoti visą įmonę, o prabangių dirbinių tiražas gali sugriauti ir asmeninio tavo gyvenimo pamatus.

„Lietuvoje visi kažkodėl įsitikinę, kad jeigu daiktas rankų darbo, vienetinis, autorinis, tai jis neabejotinai yra didelė vertybė. Tai turėtų reikšti, kad bobutės numegzta segė, kuri yra vienetinė, autorinė ir rankų darbo, – neginčytinas meno kūrinys.”

- Ar juvelyrinis kruopštumas asmeniniame gyvenime ir valdant įmonę netampa smulkmeniškumu? Ši savybė Jums labiau padeda ar trukdo?

- Juvelyrinis kruopštumas yra labai pavojingas asmenybės gyvensenai. Turi sugebėti atsirinkti ir atsiriboti, nes labai norisi krapštinėtis ir gyvenime… Privalai sustabdyti save, nesileisti į smulkmenas ir atsirinkti, kas yra svarbiausia. Pastebi kiekvieną dulkę, kiekvieną ne ten padėtą daiktą – jeigu to nekontroliuočiau, kasdienybėje patirčiau labai daug traumų.

- Kas padeda susivokti, kad einate teisinga linkme?

- Esu diplomatiška ir labai jautri. Klausausi ir stengiuosi girdėti, turiu šeštąjį pojūtį, moterišką intuiciją. Manau, moku įsiklausyti į savo klientus, nes juk jie nešioja papuošalus – jiems turi būti patogu ir malonu. Aš tik dabar po truputį išdrįstu auklėti žmogų, bet ne kategoriškai – subtiliai. Man, moteriai, tai turbūt lengviau, nes esame lankstesnės. Esu tikra, kad tie, kurie neklauso kitų ir yra tvirtai įsitikinę savo teisumu, gali prarasti labai daug galimybių. Taigi be galo svarbu girdėti. Turėti dizaino klausą.

Išsamų interviu su juvelyre Jurga Lago skaitykite „L’Officiel Mada” vasario numeryje.