Kelionių konsultantė Ž.Lukšytė: „Daryk tai, ką nori, net jei ir bijai“

„Tu drąsi“ – ne kartą iš aplinkinių girdėjo Žydronė Lukšytė, prieš kelerius metus padariusi  karjeros pertrauką ir pusantrų metų keliavusi po Pietų Ameriką. Tą patį girdėjo ir grįžusi, kai darbą viešųjų ryšių srityje nutarė išmainyti į dabartinį savo užsiėmimą – nepriklausomos kelionių konsultantės veiklą. Apie drąsą daryti tai, ką nori, IQ su Ž. Lukšyte kalbėjosi jai trumpam stabtelėjus Lietuvoje: kitą savaitę ji išskris į Lotynų Ameriką ir leisis į turus su turistais, o į Vilnių sugrįš tik gegužę.

- Turbūt neklysiu sakydama, kad atspirties tašku dabartinei veiklai tapo tie 1,5 metų Pietų Amerikoje. Ar prieš leidžiantis į tą kelionę kirbėjo minčių, kad galbūt kelionės po tą regioną taps pagrindine jūsų veikla, darbu, o ne tik pomėgiu?

- Prieš tą kelionę tikrai negalvojau, kad grįžusi darysiu tai, ką darau. Bet kad darysiu kažką kita,  tokią nuojautą turėjau. Norėjau surasti naują, kitokią veiklą, kurioje galėčiau save realizuoti, kuri būtų man įdomi, viliojanti. Maniau, gal bekeliaujant po Pietų Ameriką pavyks sugalvoti, kur norėčiau save realizuoti. Tačiau kelionės metu sugalvoti nepavyko: iš tiesų ji ir buvo skirta tam, kad išvalyčiau galvą nuo minčių.

Grįžusi į Lietuvą iš pradžių grįžau į tą pačią sritį (viešųjų ryšių – IQ). Tai buvo ėjimas lengvesniu keliu, kadangi nebuvau sugalvojusi, ką norėčiau daryti. Grįžusi sulaukiau įvairių darbo pasiūlymų ir gal buvau per didelė tinginė pasakyti „ne“. Tačiau grįžimas į tą pačią veiklą man leido labai greitai suprasti, kad aš to nebenoriu. Nusprendžiau, kad geriau visgi atsisėsti – kad ir kaip buržuiškai nuskambėtų – ir neveikti nieko, kol nerasiu sau  patinkančios srities. Sąmoningas, realus mąstymas truko gana neilgai – kelis mėnesius, o paskui dar pusę metų teko planuoti, užkūrinėti dabartinę savo veiklą.

- Ar grįžusi iš Pietų Amerikos įgijote kažkokių naujų savybių, kurios galbūt leido drąsiau nerti į dabartinę savo veiklą?

- Sakyčiau, dalį savybių turėjau, bet jas daug geriau supratau ir atradau po šitos kelionės. Išsigrynino ir mano vertybės. Be to, atsirado naujų įgūdžių ir praktinių savybių, susijusių su keliavimu, tarkime, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Mano sprendimas turbūt nė velnio nebuvo išskaičiuotas. Jei pažiūrėtume į statistiką, tai mes viena mažiausiai verslių tautų pasaulyje. Tarkime, bet kuris meksikietis, vos išvykęs į JAV, tuoj atidarys buritų restoranėlį, ar bet kuris kinas, atvykęs į Lietuvą, tuoj turės savo kinišką restoraną. Tuo tarpu pasižiūrėkite, kiek yra Londone lietuvių ir kiek iš jų turi savo verslą: dauguma jų krapštosi statybose, tvarko kambarius ar dirba kitus darbus.

Paskui supratau: reikia tiesiog daryti, nes taip skaičiuodamas save tik dar labiau stabdai ir gąsdiniesi.

Nežinau, ar čia mūsų būde tas užkoduota – nepradėti verslo, bijoti rizikos, bet ir man prieš neriant į šitą veiklą buvo daug abejonių, kas iš to išeis. Bandžiau ir lenteles visokias braižyti, skaičiuoti galimas grąžas. Paskui supratau: reikia tiesiog daryti, nes taip skaičiuodamas save tik dar labiau stabdai ir gąsdiniesi. Neskaičiavau, kas bus po dešimt metų, ar aš uždirbsiu milijoną. Juolab kad bekeliaudama supratau neturinti tikslo uždirbti kuo daugiau. Man patinka daryti tai, ką noriu ir kas man teikia džiaugsmą. Jei tai teikia džiaugsmo ir kitiems ir aš iš to išgyvenu, tai manau, kad gyvenu laimingą gyvenimą.

Aš iškėliau sau tikslus, ką noriu pasiekti artimiausiame laikotarpyje: noriu, kad žmonės grįžtų iš kelionių laimingi, kad rekomenduotų jas kitiems žmonėms, ir nenoriu, kad tai būtų nuostolinga. Taip susiplanavau pirmuosius dvejus metus. Nusprendžiau, kad jei vėliau pamatysiu, kad man sekasi, tada ir spręsiu, ką daryti ir kaip galbūt iš to uždirbti daugiau. Bet nesu  verslininkė – labiau esu mėgėja daryti tai, ką noriu. Kadangi sugalvojau dirbti kelionių versle neturėdama jokios patirties, tik savo kaip keliautojos, tai man buvo paprasčiau tiesiog susikurti darbo vietą, nei eiti dirbti į turizmo agentūras.

- Nepriklausoma kelionių konsultante dirbate pusantrų metų. Kaip realybėje ši veikla skyrėsi nuo jūsų įsivaizduojamos?

- Iš tiesų net ne visai žinojau, ko tikėtis. Bandžiau nuspėti galimas sudėtingas situacijas, bet siurprizai todėl ir yra siurprizai, kad jiems niekada nebūsi pasiruošęs. Kita vertus, tos baimės, kurias jaučiau prieš šią veiklą, tikrai nepasitvirtino. Pagrindinė mano baimė buvo labai keista – klientų baimė. Nors esu dirbusi aptarnavimo versle, pripratusi prie įvairių situacijų, įsivaizdavau, kad turizmo versle klientai dažnai būna labai priekabūs ar turi nerealių lūkesčių. To bijojau labiausiai ir tas labiausiai nepasitvirtino. Arba tas keliones renkasi atviresni pasauliui žmonės, arba man taip sekasi. Bet visi be išimties, kurie keliavo su manimi, buvo įdomūs žmonės, praturtino ir suteikė daug motyvacijos. Jei ir išsakė kokius nors klausimus, pastebėjimus, pastabas,  tai būdavo racionalūs dalykai.

Taip pat baimindavausi, kas mane motyvuos, kai dirbsiu viena. Man atrodė, kad esu sociumo žmogus, man reikia žmonių, komandos, vadovo. Galvojau, kur bus tas variklis, kuris mane varys į priekį? Paaiškėjo, kad iš tiesų man to visai nereikia, kad mane puikiai motyvuoja klientai.

Trečias dalykas buvo ne baimė, o žinojimas, kad kelionėje visada bus netikėtumų, problemų. Tai, aišku, pasitvirtino. Bet, matyt, ankstesnio darbo aktyviose ir probleminėse srityse esi užgrūdintas greitai spręsti iškilusias situacijas ir spręsti. Kelionėje gali suplanuoti, ką nori, bet štai važiuoji autobusu, kelyje – streikas, barikados, ir turi staigiai spręsti, ką daryti: ar išsikviesti taksi, ar eiti pėstiems kelis kilometrus, ar praeiti barikadą ir tada stabdyti mašinas. Tam niekada nepasiruoši. Vienintelis dalykas, kurį turi pasiruošti – savo reakciją, savo gebėjimą reaguoti.

- Neretai dirbantys samdomą darbą svarsto, kad jei būtų savo laiko savininkai, dirbti užtektų kur kas mažiau. Vizija suptis hamake ir visus reikalus prireikus greitai sutvarkyti internetu saldi. Kiek, jūsų patirties liudijimu, ji atitinka tikrovę?

- Neslėpsiu: yra dienų, kai guliu hamake ir nieko neveikiu. Bet man dar neriant į šitą avantiūrą teko matyti savo verslą pradedančių žmonių, kurie dažnai grąžos tikisi anksčiausiai po 2-3 metų. Vadinasi, jie tuos metus investuoja labai daug savo laiko ir vaikšto juodais paakiais; dažnai matai, kad moka didesnius atlyginimus darbuotojams, nei pasilieka sau, norėdami išlaikyti gerus darbuotojus.

Mano atveju yra kitaip. Kartais iš tikrųjų prasėdi prie kompiuterio rinkdamasis vieną iš daugelio viešbučių visą naktį ar 20 valandų. Jei padauginsi tas valandas iš įkainio, kurį mokėjo, kai dirbai kitoje srityje, bus kosminė suma. Suvoki, kad niekada taip brangiai savo darbo valandos turizme neparduosi. Bet tada nustoji tai skaičiuoti ir supranti: tau ta veikla taip patinka, kad gali tai daryti neskaičiuodamas valandų. Būna laikas, kai nieko nedarai, ir būna periodai, mėnesiai, kai dirbi kasdien naktimis, eini miegoti 4 ar 6 valandą ryto. Dirbi tikrai ne mažiau, bet tai tau teikia džiaugsmą. Visos darbo valandos yra protingai dirbamos, nė vienos nepraleidi imituodamas, nes nėra prieš ką. Tavo šefas yra tavo viduje, o jo neapgausi.

- Kaip aplinkiniai, artimiausi žmonės reaguodavo į avantiūristiškus sprendimus?

- Iš pradžių stebindavo, kad į mano sprendimus žmonės reaguoja sakydami: „Tu drąsi“. Dabar pradedu įprasti, nors anksčiau man buvo nesuvokiama, kur čia ta drąsa. Man atrodo, kad daug daugiau drąsos ir ištvermės reikia dirbant tai, ko nenori. O draugai, matydami, kad mano veikla man teikia džiaugsmo, džiaugiasi už mane. Net nepažįstami žmonės kartais bando semtis įkvėpimo, kas irgi stebina, nes nesijaučiu jokia guru. Bet visiems galiu pakartoti tą patį: reikia daryti tai, ką nori, kad ir kaip kartais baisu būtų. Man atrodo baisiau vien sėdėti ir svajoti apie tai, ką norėtum padaryti, arba atidėti tai, kai sulauksi pensijos.

Ilgiausiai vienoje vietoje per metus išbūnu 3 mėnesius: tai yra Lietuvoje. Visur kitur pabūnu ir vėl keliauju.

- Skeptikai galėtų pagąsdinti, kad ateis etapas, kai kelionės, skrydžiai, ekskursijos taps tokia pat rutina, kaip kad šiandien atrodo darbas biure nuo 8 iki 17 val.

- Prieš imdamasi šios veiklos turėjau vieną baimelę, kad, savo hobi pavertusi pagrindine veikla, neteksiu pomėgio. Bet tai, kad keliaudama grįžtu į tas pačias vietas, netapo rutina. Ilgiausiai vienoje vietoje per metus išbūnu 3 mėnesius: tai yra Lietuvoje. Visur kitur pabūnu ir vėl keliauju. Visada buvau žmogus, kuriam reikėjo įvairovės, pokyčių, o dabar reikia nors šiek tiek stabilumo. Taigi grįždama į tas pačias vietas tarsi grįžtu į pusiau namus: važiuodama į tam tikrą Belizo salą žinau, kur vakarieniausiu, kur ryte pirksiu kavą ir kur ją gerdama ryte pasitiksiu saulę. Atsiranda savi mieli taškai, žmonės, kurie mane pažįsta, kreipiasi vardu ir klausia, ar vėl atvežiau blondinių (juokiasi). Man tampa smagu grįžti į tas pačias vietas.

Be to, aš ir toliau galiu džiazuoti, į maršrutus įtraukti naujų vietų. Su manimi keliauja vis kiti žmonės, o jei ir tie patys, kuo labai džiaugiuosi, tai jau žinai jų istorijas, žinai jų veidus. Aš tuo tikrai mėgaujuosi. Kai taps rutina – darysiu kažką kitą.

- Kokios savybės reikalingos žmogui, norinčiam dirbti turizmo sektoriuje?

- Turi turėti didelį atsparumą stresui ir pokyčiams. Netikėtų situacijų kelyje labai daug. O žmonės, kurie keliauja su tavimi, trokšta stabilumo. Taigi turi jiems duoti tai, ko jie tikisi, ir išlaviruoti iš tų netikėtų situacijų, kurios laukia kelyje.

Kitos savybės – gebėjimas suprasti kitus žmones. Jei įsivaizduojame, kad kelionių vadovas turi būti ekstravertas, kuris nuolat reiškiasi ir linksmina publiką, tai aš manau, kad taip nėra. Reikia žinoti istorijų apie tas šalis, į kurias keliauji, jas pažinoti ir mylėti, bet daug svarbiau yra ne tavo asmenybė ir pasisakymai, o gebėjimas pajusti žmones, jų nuotaikas ir mokėjimas su jais bendrauti. Vieniems reikia daugiau istorijų, kitiems – praktinių patarimų, tretiems reikia padėti apsipirkti turguje. Turi būti daugiau nepastebimas dirigentas, o ne pagrindinis solistas. Kai save analizuoji, matai, kad 80 procentų klausaisi ir tik 20 procentų kalbi.

- Ar kelionės į  saulėtas ir egzotiškas  šalis negundo Lietuvoje praleisti dar mažiau laiko?

- Tokio tikslo neturiu. Ar turiu tikslą praleisti čia daugiau laiko – irgi  taip negaliu pasakyti. Tai, ką darau, darau ne todėl, kad man nepatiktų Lietuvoje, bet todėl, kad man patinka tai daryti.

Galiu tik pasakyti, kad, be abejo, tas, kuris keiksnoja ant savo tėvynės, elgiasi mažų mažiausiai nepagarbiai. Tarpusavyje mes galime paburbėti, ir mūsų klimatas nėra džiuginantis, bet kai išvažiuoji, esi savo šalies ambasadorius ir turi apie ją kalbėti gerai. Jei turi pripažinti kažkokią tiesą, pripažink, bet visgi tu užsienyje „parduodi“ savo šalį, ją pristatai. Aišku, kai grįžtu į Lietuvą žiemą, saulės trūkumas ir mane veikia. Bet jei grįžti ir burbi, kokie mes visi burbantys, tai juk ir pats burbi. Todėl turi nustoti tai daryti ir keisti Lietuvą nuo savęs.