Dramaturgė Yasmina Reza: „Aš nekalbu apie reikšmę, mane domina instinktai“

„Rašiau be jokios tvarkos, be jokio plano, aš tiesiog rašiau“, – savo naujausios pjesės „Skerdynių dievas“ kūrybinį procesą prisimena prancūzų dramaturgė Yasmina Reza. Viena įdomiausių šiuolaikinių Europos dramaturgių neslepia, kad savo kūriniuose ji neužsiima psichoanalize, o rašo tai, ką mato.

Pagal Y. Rezos pjesę „Le Dieu du Carnage“ (liet. „Skerdynių dievas“) vasario 16 d. pristatomas Dainiaus Kazlausko režisuotas spektaklis „Karo dievas“. Tai – jau trečiasis lietuvių darbas, paremtas šios autorės kūriniais. Pirmasis – 2010 metų vasarį Rusų dramos teatre pristatytas Jono Vaitkaus spektaklis „Atsitiktinis žmogus“, o tų pačių metų rugsėjį teatruose pasirodė D. Kazlausko režisuotas „Menas“.

„Karo dievas“ – naujausias Y. Rezos kūrinys, parašytas 2006 metais per neįtikėtinai trumpą laiką – tris mėnesius. Pjesė nebuvo paskatinta filosofinių apmąstymų ar rašytojos fantazijų, bet atvirkščiai – rėmėsi visiškai tikru įvykiu, apie kurį ji sužinojo iš savo sūnaus. „Kai mano sūnui buvo 13 ar 14 metų, tarp dviejų jo draugų kilo muštynės. Berniukai apsikumščiavo ir vienas iš jų neteko danties. Po kelių dienų aš sutikau nukentėjusio berniuko mamą ir pasiteiravau, ar jam geriau, o ji man atsakė: „Jūs įsivaizduojate, jo (kito berniuko) tėvai man nė nepaskambino“. Tada man nušvito – juk tai nuostabi tema!“,– sako Y. Reza.

Netrukus ji jau turėjo pjesę, kuri raketos greičiu šovė į populiarumo viršūnę. Londone teatro kritikai aukštino apsukrų Y. Rezos humorą ir taiklias įžvalgas. Dramaturgė netrukus susižėrė prestižinius „Olivier“ ir „Tony“ apdovanojimus, o Brodvėjuje pastatytame spektaklyje vieną iš Y. Rezos aprašytų personažų įkūnijo „Sopranų“ žvaigždė Jamesas Gandolfinis. Didiesiems ekranams pjesę adaptavo lenkų režisierius Romanas Polanskis. „Polanskis. Aš jį dievinu. Mes esame identiški, mes nekalbame apie reikšmę, mes gilinamės į instinktus“ – bendrystę greitai surado Y. Reza.

Kritikai, analizuodami Y. Rezos pjeses, dažnai lygina jų tematiką su Williamo Goldingo knyga „Musių valdovas“, kurioje taip pat pasireiškia vaikų žiaurumas, arba netgi su psichologo Philipo Zimbardo atliktu „Stanfordo kalėjimo eksperimentu“, kurio esmė – išanalizuoti žmogiškąją prigimtį ir galios įtaką individų veiksmams.

Tiek „Menas“, tiek „Karo dievas“ įrodo, kad net patys maloniausi žmonės gali būti žiauriausi barbarai – viskas dėl instinkto, prasiveržiančio pro išorinį blizgesį. Skirtumas tas, jog Y. Rezos pjesėse visa tai lydi nemaža porcija subtilaus humoro.

Pjesė „Karo dievas“ sukasi apie dvi viduriniosios klasės poras, susitinkančias aptarti tarp jų vaikų kilusias muštynes. Tai tariamai civilizuotas, išorinio manieringumo ir buržuaziško mandagumo pridengtas susitikimas, eigoje peraugantis į tragikomišką mizansceną, pilną apsižodžiavimo ir paniekos vieni kitiems.

Dėl tokios tematikos Y. Reza dažnai kaltinama moralizavimu, tačiau, pačios autorės teigimu, teatras yra veidrodis, visuomenės atspindys, o geriausi dramaturgai yra moralistai, nes jie reflektuoja visuomenės problemas. Paklausta, ar pati laiko save moraliste, ji šypsosi: „Aš nežinau, gal tokia ir esu… Kritikai yra linkę įžvelgti mano darbuose sociologinę dimensiją. Man malonu, tačiau ne tai mane įkvepia. Mane motyvuoja rašymas apie žmones, kurie buvo „teisingai“ užauginti, tačiau kažkuriuo momentu jie palūžta ir instinktai perima viršų.“

„Mane motyvuoja rašymas apie žmones, kurie buvo „teisingai“ užauginti, tačiau kažkuriuo momentu jie palūžta ir instinktai perima viršų.“

Dramaturgė niekuomet nesistengia publikai ar net aktoriams paaiškinti savo sukurtų veikėjų. Ji sako: „Manęs nedomina psichoanalizė. Aš dirbu kaip tapytojas. Jei jis tapo kieno nors paveikslą, jo nedomina, koks tas žmogus buvo vaikystėje. Jis tapo tai, ką mato.“ Dėl šios priežasties, kai kurie Rezos pjeses laiko banaliomis, paviršutiniškomis, tačiau iš tikrųjų jose paliekama daug vietos interpretacijai, o tai stimuliuoja žiūrovų vaizduotę. Kritikų teigimu, nutylėjimo požiūriu snobiškos pjesės dažnai patinka žmonėms, šiaip jau nesilankantiems teatre.

Nepaisant pasaulinės sėkmės, Y. Reza stengiasi atsieti save nuo bet kokių su komercija susijusių ar politinių dalykų.  Tiesa, atvirai demonstruojamas kūrėjos apolitiškumas daugeliui atrodė keistas po 2007 metais prekyboje pasirodžiusios knygos, kurioje ji pasakoja apie bendravimo metus su Prancūzijos prezidentu Nicolu Sarkozy. Y. Reza apibūdina N. Sarkozy kaip neužaugą egoistą, vaikiškai ieškantį pripažinimo. Viename skyriuje autorė aprašo įvykį, kai tuo metu dar būsimasis prezidentas čiupo laikraščio „Le Figaro“ numerį pakerėtas pirmame puslapyje išspausdinto pranešimo. Tai nebuvo naujienos apie Iraną ar Prancūzijos rinkimus, bet prabangaus „Rolex“ laikrodžio reklama.