Kauno kamerinio teatro vadovas: lengviau teatrą įkurti, nei išlaikyti gyvą

Šį sezoną Kauno kamerinis teatras turi progų švęsti. Įkūrimo 35-metį papildo dar dvi sukaktys: prieš 25 metus teatro studijai buvo suteiktas profesionalaus teatro statusas, o prieš 20 metų teatras įsikūrė dabartinėse savo patalpose Kęstučio gatvėje. Tris jubiliejus teatras mini rodydamas naujausią savo spektaklį – „Diena ir naktis“.

1976 metais viename Kauno laikraštyje pasirodė žinutė apie naujai kuriamą jaunimo kolektyvą Dirbtinio pluošto gamyklos Kultūros ir sporto rūmuose, jam „vadovaus LTSR n. a. S. Rubinovas, talkininkaujant LTSR Kompozitorių sąjungos Kauno skyriui. Kviečiami jaunuoliai ir merginos, kuriems nesvetimas „dainuojamosios poezijos“ žanras, sujungęs savyje socialinio ir pilietinio plano poeziją, bei šiuolaikinio skambesio muziką.“ Praėjus lygiai metams nuo šio skelbimo, 1977 m. gegužės 5 d., publika pamatė pirmąjį Jaunimo muzikinės studijos spektaklį – Giedriaus Kuprevičius operą „Ten, viduje“. Taip Lietuvoje atsirado pirmasis teatras, įsteigtas ne valstybinės institucijos įsaku, bet gimęs kūrėjų entuziazmo dėka. Tai buvo dabartinio Kauno kamerinio teatro pradžia.

Naujai sukurta Jaunimo muzikinė studija daugeliui jaunų žmonių tapo gyvos netradicinės kūrybos sala, kurioje buvo juntami gaivūs vėjai, dažnai pučiantys tarybinei ideologijai nepalankia kryptimi. Kolektyvo veikla buvo prieštaringai vertinama sovietinių kultūros funkcionierių, o statomi spektakliai nuolat balansavo ant uždraudimo ribos. A. Bloko „Nepažįstamoji“, „Jaunimo muzikinė studija vaidina Majakovskio „Blakę“, E. Hemingvėjaus „Atsisveikinimas su ginklais“, „Vade mecum“ (pagal Just. Marcinkevičių), V. Belovo „Savaitgalis“, S. Rubinovo „Nr.246“ – tai spektaklių pavadinimai, kurie nuolat vertė muistytis partinius funkcionierius. Per pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį Jaunimo muzikinė studija išleido 29 premjeras. Tai buvo pats romantiškiausias teatro istorijos laikotarpis, kupinas jaunatviško maksimalizmo, veržlumo ir didelio noro laužyti nusistovėjusius tarybinio meno kanonus bei ugdyti bent kiek laisvesnį mąstymą.

1986 m. miesto valdžia, įvertinusi nuoseklų studijos aktorių profesinį ugdymą bei spektaklių meninį lygį, suteikė studijai profesionalaus teatro statusą, ir Jaunimo muzikinė studija tapo municipaliniu teatru.

Dar penkerius metus teatras glaudėsi „Girstupio“ kultūros rūmuose, kurių vienas ankštas kambarėlis buvo ir administracijos patalpa, ir kostiumų bei rekvizito sandėlis, o neretai ir repeticijų vieta. Tačiau teatro gastrolių geografija buvo išties plati ir erdvi: įvairiausi Lietuvos miestai ir miesteliai, taip pat Sovietų Sąjungos toliai – Maskva, Leningradas, Tbilisis, Černobylis, Kazachstano stepės. Vienas po kito repertuarą pildė nauji darbai (A. Volodino „Dulsinėja iš Toboso“, E. Jonesko „Pamoka“, S. Rubinovo „Killer kommando“,, G. Jankaus „Stolypino vagonas“ ir kt.), ir tęsėsi atkakli ir ilga kova dėl didžiausios teatro svajonės – savų patalpų, tikrųjų teatro namų.

Pagaliau svajonė išsipildė, ir Kauno miesto mero potvarkiu bei Kultūros ir švietimo skyriaus įsakymu teatrui suteiktos patalpos miesto centre – Kęstučio 74A. Teatro trupės neišgąsdino apleisto pastato, kauniečių vadinto „chlamke“, būklė. Visi kibo į teatro namų rekonstrukcijos bei įrengimo darbus. Išvežtas ne vienas sunkvežimis šiukšlių, sutvirtintos senos pastato sienos, sumūrytos naujos vidaus pertvaros – šie pirmieji darbai atlikti šiandien teatre kuriančių aktorių, apšvietėjų, administracijos darbuotojų rankomis. Šie žmonės dar ir šiandien prisimena pirmąjį teatro renginį – klubo „Parnasas“ vakarą, kurio metu žiūrovai, sausakimšai užpildę mažąją teatro salę, išsitepė drabužius nespėjusiais išdžiūti dažais… Naująsias teatro patalpas jaukiai ir poetiškai pašventino a.a. kunigas Ričardas Mikutavičius. L. Andrejevo „Judas Iskarijotas“, F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“ – pirmieji pastatymai naujose patalpose, tebegyvuojantys teatro repertuare iki šiol.

Režisierius Stanislovas Rubinovas, vadovaujantis teatrui nuo pat jo įkūrimo teigia, kad įkurti teatrą yra kur kas lengviau, nei išlaikyti jį nuolat kuriantį ir gyvą. Teatras, turintis vos 7-10 aktorių trupę, kiekvieną sezoną išleisdavo po 2-3 premjeras. Repertuare atsirado ir klasikos pastatymų (A. Puškino „Pikų dama“, Džeromo K. Džeromo „Trise valtimi, neskaitant šuns“), ir moderniosios dramaturgijos (J. Glovackio „Antigonė Niujorke“, T. Ruževičiaus „Skaisčioji santuoka“, A. Strindbergo, A. Sverlingo „Karštas šokoladas“), ir lietuvių autorių kūrinių (L.S. Černiauskaitės „Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui“, D. Čepauskaitės „Šūvis krantinėje“, D. Zelčiūtės „Kūno vartai“).

Teatras nuolat stengėsi pateisinti kamerinį savo pobūdį, kurdamas artimą ryšį su žiūrovu, ieškodamas naujų spektaklio formų  bei nevengdamas sudėtingų temų. Teatro aktoriaus Aleksandro Rubinovo monospektakliai („Spektaklis po spektaklio“, L. Andrejevo „Judas Iskarijotas“, E. Radzinskio „Koba“) apkeliavo ne vieną šalies ir tarptautinį teatro festivalį ir ne kartą pelnė aukščiausius įvertinimus. Per kelerius paskutinius metus Kauno kamerinio teatro spektakliai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Moldovoje, Armėnijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Čekijoje ir t.t. O 2009 m. kamerinio teatro iniciatyva Kaune gimė tarptautinis teatro festivalis „MonoBaltija“.

Vasario 9 d. 18 val., minėdamas šią savo šventę, teatras rodo naujausią spektaklį „Diena ir naktis“ (rež. S. Rubinovas) ir pristato ta proga išleistą albumą apie teatro istoriją, kūrybinę veiklą bei jame kuriančius žmones.