Klasikinis menas – šmaikštaus kūrėjo rankose

Keita Sagaki, jaunas dailininkas iš Japonijos, kuria neįprastas klasikinių meno kūrinių reprodukcijas. Žvelgiant iš tolo jo darbai atrodo lyg nespalvotos paveikslų kopijos, tačiau pažvelgus įdėmiau atsiskleidžia nepaprasto smulkmeniškumo reikalaujanti struktūra – visi darbai sudaryti iš tūkstančių juodu rašikliu pieštų animacinių herojų figūrėlių.

27-erių menininkas iš Išikavos, šiaurinės Japonijos provincijos, sako visuomet mėgęs komiksus bei grafčius, tačiau piešimu susidomėjęs tik sulaukęs dvidešimties. Baigęs taikomosios dailės studijas Fukušimos universitete, Keito Sagaki nusprendė naujas žinias suderinti su ilgamečiais pomėgiais, tad kūrėjo darbuose maišosi klasikinis menas ir animacija, o taip pat Vakarų bei Rytų kultūros.

Vieni garsiausių K. Sagaki darbų – „Mona Liza” ir „Paskutinė vakarienė”. Pastarasis – didžiausias šio menininko kūrinys, kuriam parengti prireikė daugiau nei dešimties mėnesių. Šie darbai taipogi susilaukė daugiausiai kritikos iš klasikinio meno gerbėjų bei religijos atstovų, mat šiems pasirodė nepriimtini Jėzaus veidui ar „Mona Lizos” reljefui formuojant panaudoti nuogų kūdikių motyvai.

K.Sagaki kuria ne tik žymių paveikslų reprodukcijas – jo kolekcijoje ir laisvo stiliaus darbai, ir garsias skulptūras bei menininkui artimus kraštovaizdžius vaizduojantys koliažai. Dailininkas unikalus ir tuo, jog nebijo žaisti įvairiais personažais ir žanrais – viename kūrinyje galima rasti ir abstrakčių padarų, būdingų Japonijos animacijai („anime”), ir kultinių mums gerai pažįstamų veikėjų, tokių kaip Ronaldas Makdonaldas.

Vien pažvelgus į baigtus darbus būtų sunku įspėti dar vieną išskirtinį kūrėjo bruožą. Kai dauguma dailininkų per savo karjerą pagamina daugiau eskizų nei paveikslų, K. Sagaki piešia be juodraščių, tiesiai rašikliu ant popieriaus, nepaisant to, kokio dydžio būtų galutinis darbas. Tačiau netgi nepaisant tokios  metodikos, net ir mažo formato darbas reikalauja bent kelių savaičių pastangų.

Nepaisant akivaizdaus palankumo komiksų stiliui, K. Sagaki teigia, jog kurdamas atsižvelgia ir į labiau pripažintą, klasikinį meną. Savitam kūrėjo stiliui didelę įtaką turėjo Japonijos menininkai Hieronymus Boschas ir Katsushika Hokusai, bei postimpresionizmo atstovas Vincentas van Goghas. K. Sagaki taip pat teigia esąs smarkiai paveiktas Mandalos – religinių piešinių, vaizduojančių ezoterinį budizmą.

Savo darbus K. Sagaki yra demonstravęs daugybėje prabangių Japonijos sostinės galerijų, tačiau dar nesulaukė pasiūlymo surengti solinę parodą. Tačiau ir šiuo metu jau parduodama apie trečdalis jo piešinių, su kuriais, menininko teigimu, jam dažnai itin sunku išsiskirti.