Rašytoja L.S.Černiauskaitė: apie gyvenimo staigmenas ir kasdienybę

Ketvirtoji Jurgos Ivanauskaitės premija netrukus bus įteikta rašytojai Laurai Sintijai Černiauskaitei už jos romaną „Medaus mėnuo“. „Tokios žinios visada pradžiugina – ar gali būti kitaip?“- taip retoriškai rašytoja atsakė į klausimą, ką kūrėjui reiškia oficialūs įvertinimai. – Tai reikalingas paskatinimas. Ir – didelis ačiū Jurgai!“ Tačiau pastaruoju metu L. S. Černiauskaitės gyvenime – tai ne vienintelis reikšmingas įvykis. Trečioji atžala – prieš du mėnesius gimęs sūnus – staigmena net ir pačiai rašytojai.

- Labai nustebau, kai mums kalbant telefonu išsitarėte trečią kartą tapusi mama – nuoširdžiausi sveikinimai! Kaip poetiškai nusakytumėte motinystės jausmą? Ar trečią kartą – jis kitoks?

- Aš irgi nustebau sužinojusi, kad esu pašaukta trigubai motinystei. O šis kartas tikrai stebuklingas, kažkoks „prizinis“. Poezijos galvoje dabar mažai, tiesiog: niekada nė minties nebuvo, kad turėsiu tris vaikus ir jausiuosi tokia laiminga.

- Papasakokite, kokia, nekalbant apie dideles likimo dovanas ir staigmenas, XXI a. rašytojos kasdienybė…

- Visų pirma, nelaikau savęs šiuolaikine. Nevairuoju mašinos, su internetu ir kitomis technologijomis draugauju nenoriai. Mintyse matau save dėvinčią dvidešimto amžiaus pradžios suknelę, o tikrovėje apsieinu ir su džinsais. Kasdienybė labai paprasta: iki pietų dirbu rašytoja, po pietų – mama. Tiesa, prieš du mėnesius šis ritmas keleriems metams sutriko: dabar dirbu mama visą parą.

„Gal Dievas man davė šias „atostogas“, kad vėl atsiminčiau, kiek grožio aplinkui? Visa, ką spėju išgerti akimis, krenta į mane ir sugula į kažkokias mozaikas, o tai jau niekur nedings. Kiek žiemų jau gyvenu, o tik šiandien pastebėjau, kad saulėtą dieną sniegas šešėlyje yra žydras!”

- Tai reiškia, kad jūsų kūrybinės dirbtuvės – uždarytos?

- Rašymo prasme – taip, uždarytos. Kiek gi galima rašyti? Už tai stumdama vežimėlį turiu daug laiko grožėtis ir gerti širdimi nuostabų šios žiemos peizažą. Mėgstu žiemą ir šaltį. Gal Dievas man davė šias „atostogas“, kad vėl atsiminčiau, kiek grožio aplinkui?

Visa, ką spėju išgerti akimis, krenta į mane ir sugula į kažkokias mozaikas, o tai jau niekur nedings. Pavyzdžiui, kiek žiemų jau gyvenu, o tik šiandien pastebėjau, kad saulėtą dieną sniegas šešėlyje yra žydras!

- Yra tekę girdėti iš menininkių moterų, esą turi rinktis: kūryba arba šeima. Kaip jūs laviruojate tarp šių dviejų polių?

- Gal tai sudėtingiau aktorėms ir kitoms scenos moterims? Jų profesija motinystės atžvilgiu tikrai „žiauri“. O aš – laviruoju ir išlaviruoju. Įtampa tarp buities ir kūrybos labai sveika, užgrūdinanti, man patinka.

- Kiek jūsų kūriniuose vertėtų ieškoti biografijos? Kaip reaguojate į tiesioginius savo asmenybės ir herojų tapatinimus?

- Autobiografijos tiesiogine prasme juose nėra. Nesu susidūrusi su tiesioginiu tapatinimu, bet gali būti, kad skaitytojo sąmonėje toks vyksta. Reaguoju į tai ramiai. Kokios asociacijos kyla skaitytojui – jo reikalas.

- Ar yra temų, kurių savo knygose plėtoti nesiryžtate, nedrįstate?

- Atrodo, ne. Yra tik neįdomios.

- Kokios socialinės problemos, temos, aktualijos jus labiausiai jaudina kaip asmenybę ir kaip kūrėją?

- Viskas, kas susiję su vaikais: našlaitystė, smurtas, vaikų negalios ir kitokie skaudūs dalykai, kuriems joks normalus žmogus negali likti abejingas. Prieš keletą metų teko žiūrėti, berods, prancūzų dokumentinį filmą apie tai, kaip trečio pasaulio šalyse tėvai nebaudžiami beveik masiškai žudo naujagimes mergaites. Neva jų gimsta per daug, neva jos mažiau vertingos. Tai sukrėtė. Rūpi ekologija – ir ne dėl mados, o todėl, kad žemę ir visą visatą išties suvokiu kaip gyvybę. Rūpi  prie visuomenės neprisitaikančio, „kitokio“ žmogaus temos.

- Turbūt ne kartą girdėjote klausimą, kaip gimsta romanai ar apsakymai. Šį kartą paklausiu, ar jie gimsta panašiai, ar visi skirtingai?

- Kiekvienąkart skirtingai. Tai labai įdomu ir man pačiai.

- Ar skaitote jau išleistus savo kūrinius? Ar tuomet jie skaitosi kitaip nei juodraštyje? Kiek pavyksta atsitraukti ir įvertinti savo tekstus švaria sąmone?

- Perskaitau, ir ne po vieną kartą. Skaitosi tikrai kitaip, bet objektyvumo tai mažai priduoda. Paėmusi savo tekstą jau knygos pavidalu, aiškiau pamatau jo trūkumus. Ir kartais tai liūdina. O objektyvumo suteikia laikas.

- Kalbos taisyklių išmokstama, o kas yra rašytojo mokytojas ar vadovėlis?

- Gal mokytojais būtų galima pavadinti autorius, kuriuos skaitydama užaugau? Nevardinsiu, jų nemažai. O paskui – pats gyvenimas, ir tai visai nebanalu.

- Svarstau, kad šiais laikais rašytojo duona veikiausiai nėra pyragai. Ar tenka imtis kitų veiklų?

- Jau kokie aštuoneri metai vien rašau ir auginu vaikus. Tikrai, pyragus valgom retai. Puiku – pavyksta išsaugoti figūrą!

- Kokių turite aistrų, pomėgių, atsipalaidavimo būdų, suteikiančių jums džiugesio ir pilnatvės?

- Visų pirma – vaikščiojimas. Labai mėgstu ir kasdien tiesiog privalau greitu žingsniu nueiti bent keletą kilometrų, kitaip vakare blogai jaučiuosi. Man tai ir poilsis, ir malonumas, ir mankšta, ir smegenų „užkūrimas“. Gal todėl iki šiol nevairuoju mašinos – reikalus susitvarkau pėsčiomis.

Mėgstu šokti, žalioje jaunystėje esu daug šokusi klubuose, dabar kartais tai darau namie – su vaikais surengiame šokių vakarą. Turiu galvoje tą laisvą, improvizacinį šokį, kai tiesiog judi pagal mėgstamą muziką – norminiams šokiams esu visiškai nepagauli. Dainuoju ir dainuodama atsipalaiduoju, išdainuoju visokias įtampas. Mėgstu gerą kinematografą. O labiausiai nuramina, gydo ir pailsina širdį malda.

- Kokį kūrinį šio interviu skaitytojams nuoširdžiai rekomenduotumėte perskaityti?

- Naują Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“, kurio dar net pati neskaičiau, bet ieškau. Ir daug iš jo tikiuosi.