Tolerancijos žmogumi paskelbta poetė ir dramaturgė D.Čepauskaitė

Kaunietė poetė, dramaturgė Daiva Čepauskaitė tapo 2011 metų Tolerancijos žmogui.  Pernai Kauno kameriniame teatre įvyko spektaklio pagal jos  pjesę „Diena ir naktis“ premjera. Jame per dviejų žmonių – lietuvio ir žydės meilės istoriją atskleidžiamas abiejų tautų tragizmas.  Metų Tolerancijos žmogų tradiciškai paskelbė „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“.

Tolerancijos žmogaus apdovanojimas kasmet skiriamas asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime. 

 2011 metų Tolerancijos žmonėmis be D.Čepauskaitės buvo nominuoti vaikų psichiatras Dainius Pūras bei verslininkas, bendrovės “Volfas Engelman” generalinis direktorius Vytautas  Meištas.

“Visi apdovanojimai, kuriuos lig šiol buvau patyrusi, buvo profesiniai. O šis – ypatingas, nes pelnytas už žmogiškas vertybes – tikriausiai, – kalbėjo vienuoliktuoju Tolerancijos žmogumi tapusi D. Čepauskaitė. – Manau, kad tolerancija – tai pakantumas kitam: kitaip atrodančiam, galvojančiam, tikinčiam. Visi supranta, kad tolerancija yra vertybė, bet kaip iš tiesų yra, matome atsidarę interneto komentarus: svaidomės visokiais žodžiais ir grasinimais naikinti vieni kitus. Ir vien tik todėl, kad kitas mano kitaip.”

D.Čepauskaitės pastebėjimu, tikroji tolerancija nėra abejingumas aplinkiniams, ji – aktyvi, siekianti pripažinti kitą, praplėsti savo mąstymo ribas.

“Norėčiau, kad tolerancija nebūtų titulas, o kasdienė kiekvieno elgsena”, – šiuos D.Čepauskaitės žodžius palydėjo Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje susirinkusios publikos garsūs plojimai.

Į Kauną pagerbti Metų Tolerancijos žmogaus ir šių apdovanojimų rengėjų atvyko JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė-Liauškienė.  D.Čepauskaitę taip pat sveikino „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius, Kauno meras Andrius Kupčinskas, kiti miesto politikai, akademinės bendruomenės atstovai, kultūros, verslo atstovai.

D. Čepauskaitė  po spektaklio „Diena ir naktis“ premjeros 2011-ųjų pabaigoje IQ apžvalgininkei Ievai Rekštytei kalbėjo taupiai. Galbūt jos žodžius atsargiai diktavo skaudi spektaklio tema – holokaustas, o galbūt ji siekė likti nuošalyje, kai vertinamas jos pačios „kūdikis“ – pjesė. Bet tikriausiai ir viena, ir kita.

- Kaip vertinate premjerinį spektaklį „Diena ir naktis“? Ar jis išpildė lūkesčius, kuriuos turėjote rašydama pjesę?

- Nedrįsčiau vertinti spektaklio. Juk aš jo dalyvis, tad ir mano matymas iš vidaus nėra toks prasmingas. Tiesiog labai džiaugiuosi, kad spektaklis įvyko. O kai atiduodu pjesę režisieriui ir kitiems teatro profesionalams aš pasitikiu jų sprendimais.

- Kodėl reikia kalbėti, prisiminti holokausto temą? Kaip ji atsirado jūsų akiratyje?

- Ją man pasiūlė Kauno kamerinio teatro meno vadovas Stanislovas Rubinovas. Po jo pasiūlymo imtis šios temos, aš jam tiesiai šviesiai atsakiau, kad nedaug apie tai žinau. Pradėjau nuo nulio. Ėmiau ieškoti pačių įvairiausių šaltinių: tai ir archyviniai dokumentai, ir gyvi, visą tą istoriją patyrę žmonės. Šis spektaklis –  tarsi mozaika to, ką man pavyko surinkti, tačiau personažai ir jų istorijos yra išgalvotos. Įsigilinusi į temą supratau, kad mus vis dar kamuoja daugybė stereotipų, kurie kyla iš kompleksų, fobijų, nenoro suprasti ir kalbėtis. Tad aš norėjau pakviesti žiūrovą dialogui.

- Kiek jūsų, kaip poetės, patirtis praturtino šią pjesę?

- Sąmoningai stengiausi kilstelėti pjesę į poetinę kalbą. Norėjau papasakoti temą ne tiesiogiai, ne iš buitinio, bet iš aukštesnio, poetinio, simbolinio lygmens.

- Ar keldama klausimus žiūrovui jam paliekate viltį surasti atsakymus?

- Akivaizdžiai optimistinė ir šviesi pabaiga, tiesioginis išsigelbėjimas būtų buvęs tiesiog banalus. Keldama klausimus jokių atsakymų ir nesiruošiu pateikti, bet viltis be abejo yra – tai ir yra tas turintis prasmę dialogas.

- Kokią žinią šiuo spektakliu transliuojate žiūrovui?

- Svarbiausia, ką noriu pasakyti, kad nelaimė, tragedija yra ne vien žydų, bet visų mūsų netektis. Mes juk netekome savo šalies piliečių, praradom dalį savo šalies kultūros. Tad jei mes net nebandysime sau tai pripažinti, taip niekada ir nerasime bendros kalbos.

Teatro kritikai, vertindami spektaklį, be abejo, atkreipė dėmesį ir į aktualią jo temą. Jūsų dėmesiui – teatrologės Elonos Bajorinienės recenzija, kuri buvo išspausdinta  žurnalo IQ 2011 metų gruodžio numeryje.

Duobė galvoje

„Aš nieko apie tai nežinau“, – prisimena savo reakciją Daiva Čepauskaitė, kai režisierius Stanislovas Rubinovas jos paprašė parašyti pjesę apie žydus šiandien.

Maždaug po pusmečio atsirado pjesė „Duobė“ – vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuviškos dramaturgijos kūrinių. Tiesa, tokio pavadinimo Kauno kamerinio teatro repertuare nėra, čia įvyko spektaklio „Diena ir naktis“ premjera. Sako, „duobė“ skamba nekaip, niūrus žodis gali atbaidyti žiūrovus.

Žinoma, netiesa, kad dramaturgė nieko apie tai negirdėjo. Tokia turėjo būti sau nemeluojančio žmogaus reakcija. D. Čepauskaitei reikėjo sąžiningumo ir drąsos imtis prietarais bei konfliktais apaugusios lietuvių ir žydų santykių temos bei pagrindinės herojės Mildos žodžiais pasakyti: Aš – žydė. Prieš septynis dešimtmečius toks prisipažinimas reiškė mirtį. Šiandien raktinė pjesės ir spektaklio frazė tokia: „Tu nežinai, ką reiškia būti žydu.“

Apie dingusį žydų pasaulį Lietuvos teatre sagą spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sekė Rimas Tuminas. J. Sobolio pjesė „Getas“ apie Vilniuje veikusį žydų geto teatrą tapo „sava“ dėl Jono Vaitkaus pastatymo ir Audriaus Juzėno filmo. Šie darbai pirmiausia nužymi punktyrus D. Čepauskaitės pjesės link. Visi jie daugiau apie praeitį ir moralinius pasirinkimus mirties akivaizdoje. D. Čepauskaitė bando kalbėti kitaip – apie dabar.

Tiesa, yra ir kitas, platesnis kontekstas, Lietuvoje žinomas pirmiausia teatro profesionalams. Jis susijęs su vieno šiuolaikinio Europos teatro lyderio, lenko Kryzstofo Warlikowskio, vardu. Jo spektakliai pagal Szymoną Anskį ir Hanną Krahl „Dibukas“ (2003) ir „(A)polonija“ (2009) kuria naujo, iš skirtingų materijų lipdomo koliažinio teatro kalbą ir visiškai kitu lygmeniu preparuoja Rytų Europos žydų tragediją. Tai savotiški piktosios dvasios išvarymo seansai, istorijos apie ramybės nerandančių sielų migraciją ir persikūnijimą, apie plikai išrengtą žmogų prieš pasaulinių karų architektus, moralinę atsakomybę ir valstybių likimus.

Kauniečių spektaklis „Diena ir naktis“, kaip ir priklauso, kameriškai kuklus. Scenografas Sergėjus Bocullo nedidelei erdvei pasiūlo kelias neutralaus dizaino kėdes; Faustas Latėnas, kaip įprasta, iš žydiškų leitmotyvų kuria jausmingą muzikinį foną. Vaidybos stilius, kaip sakoma, nuoširdus.

Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje. Simona Bladženauskaitė ir Vytautas Gasiliūnas vaidina ir dabarties jaunuolius (Mildą ir Andrių), ir Mildos senelės jaunystės bei meilės istoriją. Šita „dviguba ekspozicija“ kaip veidrodis atspindi praeitį dabartyje ir rodo ne patį maloniausią vaizdą. Du 1941-ųjų baltaraiščiai, išsirengę suiminėti žydų, turi šių dienų dvynius, Andriaus draugus a la murzapatriotus (aktoriai Gintautas Bejeris ir Edvinas Vadoklis). Ne veltui ir spektaklio programėlėje sugretinti (kiek deklaratyviai) antisemitiniai atsišaukimai, platinti Lietuvoje 1941 m. birželį, ir stebėtinai panašios retorikos šiuolaikiniai komentarai internete.

Dar viena D. Čepauskaitės pjesės, bet ne visada spektaklio, stiprybė – meistriškos, tragedinio lygmens konfrontacijos. Paradoksalu, kad jos konstruojamos iš stereotipų. Negirdėti žydiški anekdotai švelnia ironija nuspalvina Mildos prosenelio, vaistininko Berelio paveikslą (Aleksandras Rubinovas). Bet kai norėdamas išgelbėti namuose pasirodo baltaraištis jo dukters mylimasis, Berelis ne juokais užrinka: „Tai ko nori – padėti ar suimti? Apsispręsk, vaikine.“ Kitoje scenoje šis neapsisprendėlis su įkarščiu išpila savo senelio, kankinto žydo NKVD’isto, istoriją. „Kaip manai, jo širdy buvo daug meilės žydams?“ – įsimena spektaklio frazė.

Vienas stipriausių spektaklio epizodų – Goldos pažeminimo ir gyvuliškos baimės scena, kai ji ateina ieškoti dingusio tėvo, o SS karininkas priverčia nusimauti kelnaites ir plauti jomis grindis. S. Bladženauskaitės Mildai-Goldai dramaturgė užkrauna sunkiausią psichologinę naštą. Ją šaudo duobėj, ji lieka gyva, slepiasi kitoj, bet vėl duobėj. Myli lietuvį, tėvų žudiką, gimdo jam vaiką, jai devyniolika, išprotėja, ne, beprotybe baigiasi, kai kažkas sode nušauna vaiko tėvą… Pjesės finalas atviras, ateitis neapibrėžta. Viską supainiojo smulkmena vardu „žinoti“.

„Jei lenkai nepradės galvoti apie žydus kitaip, mes niekada nebūsim teisūs patys prieš save. Bet kas, ką kalbėsime, bus negarbinga. Teatras bus negarbingas“, – taip kažkuriose pasaulinėse gastrolėse K. Warlikowskis komentavo „Dibuką“.

Nežinau, ką galvoja lenkai, bet Lietuvoje žioji didelė duobė. Tarp politiškai korektiškos oficialios pozicijos, holokausto pripažinimo, žydų tautos atsiprašymo ir plačiosios visuomenės, daugumos, patyliukais tebemanančios kitaip. D. Čepauskaitė ir Kauno kamerinis teatras šią duobę bando lyginti.