Vilniaus licėjaus direktorius S.Jurkevičius – apie IQ ir „click’inę“ kartą

Politikos, kultūros, pramogų pasaulio atstovai nešykšti viešai pateikti informacijos apie savo sėkmę reitingų mūšiuose, materialinę savo darbų įvertinimo išraišką ar netgi kovoje su antsvoriu laimėtus centimetrus. Bet dar vienas matavimo vienetas – IQ – dažniausiai nebūna minimas. Kodėl? Ir ką apskritai apie žmogų pasako jo IQ? Apie tai kalbamės su Vilniaus licėjaus direktoriumi Sauliumi Jurkevičiumi.

- Prieš kalbėdami apie žmogaus IQ apsibrėžkime, kas apskritai tai yra. Viešumoje IQ dažnai tapatinamas su žiniomis, tačiau juk iš tiesų intelekto koeficientą lemia ne tik perskaitytos knygos?

- Viena IQ dalis yra žinios ir apsiskaitymas, kita – prigimtiniai gebėjimai. Tai du esminiai dalykai, kurie atspindi žmogaus vertę. Gali turėti gerus prigimtinius gebėjimus, bet jei jie toliau negilinami žiniomis, skaitymu, tai neatlieka savo funkcijos, o ilgainiui pradeda silpti. Antra vertus, nuolatinis savęs lavinimas ilgainiui taip pat duoda rezultatų.

Įvykęs posūkis neigiama linkme: atrodo, lyg ir protingi žmonės, užima svarbias pareigas, tačiau iš tiesų yra labai skurdūs ir mažai žino. Tai šio laikotarpio ypatybė: žmonės tampa vis mažiau žinantys. Tačiau jie įsivaizduoja, kad yra daugiau  gebantys.

Aš domiuosi šachmatais, kurie labai aiškiai atskleidžia prigimtinius ir įgytus gebėjimus. Yra prigimtinis gebėjimas atsisėsti ir stumdyti figūras labai sėkmingai, net pernelyg nesimokius. Ir yra silpnesnių prigimtinių gebėjimų žmonių, bet jei jie studijuoja teoriją, įtemptai dirba, gali įveikti net tą, kuris yra gabesnis.

- Jei paklausčiau, koks yra jūsų IQ?

- Tokių testų esu sprendęs ir aš, nors nuodugniai jų nesu atlikęs. Tačiau šie testai daugiau susikoncentruoja į prigimtinius dalykus. Jie gali padėti atskleisti žmones, kurie turi daugiau įgimtų gabumų. Tačiau jei pradedi lavintis ir nuolat atlikti tuos testus, juos ilgainiui išmoksti. Kiekviena patikrinimo sistema yra išmokstama, reikia tik pagauti tam tikrus dėsningumus. Tada vėl kyla klausimas, koks tavo tikrasis IQ: ar tas, kurį parodė pirmą kartą atliktas testas, ar vėlesnis?

- Skaitome apie itin aukštus garsiausių pasaulio šachmatininkų IQ, žinome, kad Sharon Stone didžiuojasi, jog jos IQ yra 154. Tačiau Lietuvoje viešojoje erdvėje itin reta atvejų, kad žmogus viešai pasakytų savo IQ. Kaip manote, kodėl?

- Natūralu. IQ pasakymas gali parodyti, kad žmogui kažko stinga. Jei tai būtų atvira, matytume keistų dalykų. Tai būtų savo kortų atskleidimas. Įsivaizduokite, jei paaiškėja, kad mokyklos direktoriaus ar įmonės vadovo IQ yra vieni žemiausių organizacijoje – kas tada?

Man visada imponuoja Fransua de Larošfuko, kuris išdrįsdavo aštriai pažiūrėti į žmogaus prigimtį. Jis yra pasakęs tokią frazę: nė vienas nesiskundžia savo protu, visi skundžiasi savo atmintimi. Tai reiškia, kad visi įsivaizduoja esantys protingi, bet kai reikia parodyti žinias, prasideda „pamiršau, pasižiūrėsiu google“. Bet aš įsivaizduoju, kad žmogus visą laiką turi būti tam tikroje proto būsenoje.

Į visumą subėgusios žinios pradeda jungtis ir formuoti mąstymą, jos nėra skirtos pasipuikuoti.

Jei pokalbio metu iškyla klausimas, kiek Turkijoje gyventojų arba kuriose ES šalyse įvestas euras, o tau reikia tikrintis internete, tai  jau yra problema. Žinios ir išsilavinimas turi būti gyvenimo būdas ir tam tikra kultūrinė aplinka. Į visumą subėgusios žinios pradeda jungtis ir formuoti mąstymą, jos nėra skirtos pasipuikuoti.

Yra pavojus, kai žinios kaupiamos stichiškai arba gaivališkai, be tikslo. Esminis dalykas žiniose – ką iš tiesų reikia žinoti, o ko nereikia. Klausimas, ar reikia atskirti „Pink Floyd“, ar kokios nors penktaeilės Lietuvos muzikos grupės kūrybą?

- Kiek, jūsų nuomone, siaurėjančiam mūsų žinojimui įtakos turi technologijos ir galimybė kada prireikus tiesiog pasirausti „google“?

- Mokėti ką nors surinkti „google“ yra taip primityvu, kad, mano supratimu, daug sudėtingiau yra mokėti tvarkingai rašyti ranka. Auga „click’inė“ karta, kuri elgiasi taip: atsidarau interneto puslapį, „click“, „wow“, pamatau kažką, bet negaliu susikaupti ir skaityti, man jau reikia click’inti vėl. Visiems naudinga mažiau dirbti ir mažiau patiems žinoti, nes yra google. Toks supaprastėjimas yra tendencija, o į ką tai atves, sunku pasakyti.

- Anksčiau aktyviai dalyvavote įvairiose televizijos viktorinose, o protmūšiuose esate pastebimas ir dabar. Ar į tokius žaidimus veda azartas?

Baisiausia, kad nėra formuojama siekiamybė, jog visuomenė taptų kiek įmanoma brandesnė.

- Taip, be to, tai smagus laisvalaikio praleidimas. Kartais per tokius žaidimus pamatai, kad žmogus su vardu visuomenėje gali atrodyti apgailėtinai. Jis gali žinoti siaurai tik savo sritį, bet kitose „plaukioti“. Jei nori būti įvairiapusiškas, turi jausti žinių prasmę. Vakarų visuomenė dabar atrodo apgailėtinai, švietimo sistema žmones verčia vis mažiau žinančiais. Koks nors vadybininkas gali būti puikus specialistas, tačiau nebūti girdėjęs žodžio „Renesansas“. Kuo daugiau žmogus žino, tuo labiau transformuojasi jo asmenybė, tuo geriau jis supranta pasaulį.

Žmonės apskritai tampa infantiliškesni, mažiau žinantys. Baisiausia, kad nėra formuojama siekiamybė, jog visuomenė taptų kiek įmanoma brandesnė. Ateina ypatingas neišsilavinimo laikotarpis, kuris kažkam gal yra priimtinas.

Kartais žmonės sako, kad informacijos tiek daug, jos visko žinoti neįmanoma. Bet visko ir nereikia – svarbu atsirinkti. Visuomenė žinių lygyje yra išbalansuota. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto studentai gali nežinoti, kas yra Bethovenas. Visuomenėje formuojama hedonistinė relaksacinė aplinka, kuri labai patraukli kiekvienam tinginiui ir nevykėliui.

- Apie IQ formavimąsi kalbate kaip apie nuolatinį, nepertraukiamą procesą. O kaip Jūs „keliate“ savo IQ?

- Tai yra mano gyvenimo sudėtinė dalis, kitaip savęs neįsivaizduoju. Dažnai skaitau 3-4 knygas iškart, stebiu internetinę erdvę, iš to formuojasi bendras mano supratimas ir susivokimas. Taigi šiek tiek aplinkoje orientuojuosi, galbūt daugiau nei vidutinis žmogus, nes esu nemažai perskaitęs, išklausęs, pasižiūrėjęs. Domiuosi kinu, muzika, literatūra, filosofija. Kaip vyras, be abejo, šiek nusimanau apie sportą.

Dalyvavimas protų kovose leidžia ilgainiui atrasti ribą, ką reikia žinoti ir ko ne. Reikia suvokti, kada klausimas yra esminis, o kada – tik makulatūra. Mano supratimu, turi žinoti Joe Cockerį. Kai jį pamačiau Vudstoke, buvau šokiruotas, nes nesu matęs kito žmogaus, taip įėjusio į transo būklę. Turi žinoti Janis Joplin, „The Doors“, „Kino“, Vladimirą Vysockį. Dabar jau auga karta, kuri nežino, kad buvo toks dainininkas Vysockis.

- Yra tekę girdėti nuomonę, jog Renesanso žmogus – visapusiškas, išsilavinęs ne tik siauroje savo profesinėje srityje – artimoje ateityje nebus įmanomas. Jūs nuolat būnate tarp jaunų žmonių, gal galite paneigti šią išvadą?

- Lietuvos švietimo sistemoje vyrauja sumaištis, skirianti ribą tarp žinių ir gebėjimų. Dabar modernu kalbėti apie gebėjimus ir kompetencijas, bet labai nemodernu turėti žinių. Mano nuomone, tai milžiniškas paklydimas.

Jaunoji karta „siaurėja“, nes siaurėja pats ugdymo turinys. Švietimo sistema iš 11-12 klasių jaunimo atėmė bendrąjį išsilavinimą. Šie moksleiviai mokosi tik kelias disciplinas, ir tai paviršutiniškai. Kai per pamokas moksleivių ko nors paklausiu truputį „į šalį“ – pavyzdžiui, koks filmas šiemet apdovanotas „Oskaru“ – matau, kad dauguma nežino.

Buvimas savimi ir savęs atradimas suteikia žmogui tą visavertiškumą, kuris nėra apsprendžiamas vien IQ.

- Iš kai kurių intelektualų yra tekę girdėti prisipažinimą, kad kartais jie perverčia glamūrinius spaudos leidinius, pasižiūri bulvarines TV laidas kuo ramiausiai, nes, anot jų, tam tikro pasiekto intelekto tai jau negali sužaloti. Ką jūs apie tai manote?

- Tai iš tiesų nėra blogai. Nepervertęs tų žurnalų nesuprasi Lietuvos, kuo ji gyvena. Problema – jeigu skaitai tik tai. Yra tokia nuomonė, kad tie žurnalai „ne lygis“, bet aš taip nemanau.

Yra ir dar viena problema: kartais žmonės turi ką pasakyti, yra intelektualūs, bet sėdi ir tyli. Mes esame neįpratę sakyti savo nuomonės. Nemokame būti laisvais žmonėmis: nestresuoti dėl to, koks yra tavo IQ, neišgyventi dėl savo pozicijos. Tiesiog normaliai gyventi ir jaustis savimi. Buvimas savimi ir savęs atradimas suteikia žmogui tą visavertiškumą, kuris nėra apsprendžiamas vien IQ.

Pavyzdžiui, Kurtas Cobainas turbūt nebuvo aukščiausio IQ, prastai grojo, prastai dainavo. Bet „Nirvana“ buvo tarp pasaulyje mėgstamiausių grupių. Be to, Kurtas atnešė „grunge“ stilių. Jis buvo savimi. Mes tokio Cobaino neturime ir  greičiausiai dar ilgai neturėsime. Tam, kad galėtum savo gebėjimus ir kūrybingumą iš esmės pritaikyti, reikia gimti laisvoje šalyje.