Dailininkas Rimas Čiurlionis, jau kelintąsyk iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykęs į Lietuvą surengti savo darbų parodą, tikina, kad čia beveik kiekviena nauja pažintis prasideda klausimu, ar jis turi giminystės ryšių su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Šio klausimo nepavyko išvengti ir šįsyk. Bet pirmiausia, susėdę prie masyvaus medinio stalo Užupio „Menų tilto“ galerijoje kalbamės apie jo – ne išeivio, o, kaip jis sako, praeivio – gyvenimą už Atlanto ir kūrybinės laisvės kainą.

–Nors jau lygiai du dešimtmečius gyvenate JAV vis randate laiko sugrįžti į Lietuvą ir surengti parodas čia. Kas tai – pareiga, sentimentai?

–Kartais išeina gana atsitiktinai. Pavyzdžiui, ši paroda. Po praėjusių metų jau buvau nusprendęs, kad dabar Lietuvoje parodos nerengsiu kokius penkerius-šešerius metus. Tiesiog pasirodė, kad jų per daug. Tačiau gavau pakvietimą iš JAV ambasados Lietuvoje ir vėl čia atvykau.

Ankstesniais sykiais parodas rengdavau dėl draugų, artimųjų. Atsimenu pirmąją, po mano išvykimo į JAV, pasiūlė surengti mano pusseserė. Kai vis atvažiuodavau į Lietuvą aplankyti savo mamos, giminaičių, ji paklausdavo, tai kada tu mums parodysi, ką ten darai, ką kuri. Paroda įvyko jos namuose, susirinko daug mano giminaičių, draugų, pažįstamų, o paskui viskas labai greitai, natūraliai įsibėgėjo, pasipylė pasiūlymai.

Man patinka tas šiltas, tikras bendravimas parodose. Be  jokios pozos, pompastiškumo. Tai maži, bet svarbūs dalykai.

–Kokių paskatų genamas išvykote prieš tuos du dešimtmečius?

–Su savo žmona amerikiete susipažinau dar Lietuvoje. Svarstėm, ką daryti: pasilikti ar išvykti. Galiausiai nusprendėm, kad išvažiuosime. Amerikoje pamačiau, kad ten aplinka nėra tokia lepi, kokią ją galima įsivaizduoti. Kaip tik ji vertė susikaupti ir atrasti savo tapatumą meniniame gyvenime. Nors lengva nebuvo.

O Lietuvoje tuo laiku buvo didelis chaosas, visi skubėjo kurti savo gyvenimą. Bet ką reiškia kurti gyvenimą? Daugelis tai suprato vartotojiška prasme. Didelė dalis visuomenės galvojo, kad sukurdami gerbūvį, mes tuo pačiu sukursime ir kultūrą. Bet įvyko atvirkščiai – mes kultūrą palaidojom. Dauguma menininkų neturėjo laiko ar tam trūko terpės, kad galėtų sukurti savitą kultūrinį vaizdą, kad kiti mus galėtų matyti kaip kultūrinį vienetą. Galėčiau išskirti latvius ir estus – jiems pavyko geriau. Mes kalbame apie laisvę, bet tos laisvės kūrybai, terpės jai – nebuvo. Kaip ir tolerancijos. O kai nėra tolerancijos, mes prieiname prie meno jau su kažkokia nuostata. Bet gal aš klystu. Norėčiau klyst.

–Menininkus, išvykusius iš mažos šalies į pasaulinius metropolius, dažnai trikdo žmonių masė, bet tuo pačiu juose – didesnės erdvės bei galimybės kūrybai, skonių ir požiūrių įvairovė. Ar jūs tai patyrėte?2 psl. >>