„Aš turiu dar daug sužinoti apie lietuviškų desertų tradicijas“, – sako Michaelas Laiskonis – garsus JAV dirbantis konditerininkas. Lietuvių kilmės amerikietis tokios galimybės tikisi sulaukti netrukus: dar šią vasarą jis pirmą kartą gyvenime ketina atvykti į Lietuvą.

Tačiau pretekstu susisiekti su M. Laiskoniu tapo ne planuojama viešnagė, o didžiuliai profesiniai pokyčiai. Daug metų M. Laiskonis itin sėkmingai dirbo garsiuose restoranuose, pastaruosius aštuonerius metus – Niujorko „Le Bernardin“, kuris įvertintas trimis „Michelin“ žvaigždutėmis. 2007-aisiais Jameso Beardo fondas M. Laiskoniui suteikė Išskirtinio konditerininko titulą – tai, kas vadinama kulinarijos „Oskaru“.

Tačiau šį pavasarį savamokslis konditerininkas M. Laiskonis apsisprendė palikti darbą prestižiniame restorane ir atsidėti kitai veiklai. Nuo kovo M. Laiskonis eina Niujorko Kulinarijos edukacijos instituto (Institute of Culinary Education – ICE) kūrybos direktoriaus pareigas.

– Prieš kelis mėnesius tapote ICE kūrybos direktoriumi. Kas per tą laiką tapo didžiausiu iššūkiu ir didžiausiu atradimu?

– Didžiausias atradimas yra tas, jog, didelei mano nuostabai, vėl tapau labai užsiėmusiu žmogumi! Kur kas labiau, nei maniau. Kita vertus, šis naujas etapas leidžia man ne tik atsilyginti industrijai žiniomis, bet kartu ir įvertinti savo žinias, sukauptas per penkiolika metų. Suvokiau, kad man dar reikia labai daug išmokti ir atrasti. Tačiau man tai labai patinka!

Palikęs darbą „Le Bernardin“ ilgai nesiilsėjau: tiesą sakant, kone iš karto kibau į dirbus mokykloje. Keista – žmonės man sako, kad dabar atrodau sveikesnis ir labiau atsipalaidavęs. Įdomu, kaip blogai aš atrodžiau iki tol! Galbūt turiu šiek tiek daugiau laiko nuosekliai sudėlioti savo mintims ir idėjoms, dėl to džiaugiuosi. Tačiau norėčiau manyti, kad dirbu taip pat energingai ir intensyviai, kaip ir restoranuose.

Viena priežasčių, kodėl nusprendžiau palikti konditerininko restorane darbą, buvo siekis, kad viena diena nebūtų panaši į kitą. Manau, man pavyko. Mokykloje praleidžiu tik dalį dienos, taigi turiu laiko ir kitiems projektams.

– Kas buvo svarbiausi jūsų mokytojai?

– Sakyčiau, tokie žmonės buvo trys. Pirmasis buvo vyriausiasis virėjas Rickas Halbergas Mičigane: jis išmokė, kad maistas privalo turėti dvasingumo, o svarbiausi dalykai gaminant yra aistra ir troškimas. Iš Takashi Yagihashi išmokau disciplinos ir nuolatinio technologijos tobulinimo. Galiausiai aštuonerius metus dirbau Niujorko „Le Bernardin“ kartu su Ericu Ripertu. Svarbiausia pamoka, kurią ten išmokau – būti puikiu virėju yra kur kas daugiau nei tiesiog geru virėju. „Kaip“ ir „kodėl“ dažnai yra svarbiau, nei „kas“ – tai, ką mes dedame į lėkštę.

– Savo tinklaraštyje noriai dalijatės receptais, nors dauguma kitų vyriausiųjų virėjų linkę tai laikyti paslaptimi. Ar tai jūsų svajonės dalytis savo žiniomis ir patirtimi su kitais išraiška?2 psl. >>