Ž. Arlauskaitė pastebi, kad užsienyje lietuviai linkę nepasitikėti kitų šalių žmonėmis. (V. Reivyčio nuotr.)

Psichologė-psichoterapeutė Žydrė Arlauskaitė savęs keliautoja nevadina. Tačiau per atostogas ir įvairias mokslines konferencijas vilnietė yra išmaišiusi tolimiausius pasaulio kampelius, o dalį savo įspūdžių suguldžiusi į knygą. Su psichologe IQ kalbėjosi apie nacionalinius keliavimo ypatumus, tikrus ir tariamus pavojus bei saldų atostogų skonį.

- Dažniausiai po pasaulį keliaujate viena. Kokie yra tokių kelionių privalumai?

- Prie nieko nereikia derintis – tai didžiulis privalumas. Keliaudamas vienas esi visiškai laisvas, gali absoliučiai atsiriboti nuo bet kokių įsipareigojimų, nuo bet kokių derinimųsi. Be to, nereikia dalintis atsakomybe. Jei keliauji ne vienas, esi atsakingas ir už kitą žmogų, kaip ir jis už tave. O man to tikrai nereikia. Mano darbas yra labai atsakingas, nenoriu to paties dar ir kelionėse.

Aišku, keliaujančiam vienam yra viskas brangiau: viešbučiai, automobilių nuoma. Bet už dvasinį komfortą verta sumokėti. Manau, kad tai atsiperka.

- Ar galėtumėte įvardinti, ką apskritai jums suteikia kelionės?

- Kasdieninis mano darbas labai įtemptas, skaičiuojamas minutėmis. Kelionės leidžia nepaisyti jokio grafiko, patirti absoliučią laisvę. Nei rytas, nei vakaras man per atostogas neegzistuoja. Be to, esu labai smalsi ir mėgstu sužinoti daugiau apie kitus žmones, bendrauti. Užsienyje labai aiškiai pamatai, kad žmonės yra skirtingų kultūrinių patirčių, bet kartu ir panašūs. Žinojimas, kad egzistuoja tam tikri visiems bendri dalykai, suteikia savotiškos ramybės. Suvoki, kad ar važiuosi kur nors toli, ar į kokius Kėdainius – visur galioja tie patys principai.

- Tai, kad esate psichologė, padeda kelionėse, pavyzdžiui, sprendžiant konfliktines situacijas?

- Sunku pasakyti. Yra buvę pora labai ekstremalių situacijų, kai padėjo psichologinės žinios. Lenkijoje buvo toks atvejis, kai teko susidurti su apsvaigusiu žmogumi. Išsigelbėti padėjo žinojimas, kad turiu būti labai rami ir nepanikuoti. Bet ir vėl – nesu tikra, ar čia lėmė psichologinės žinios, ar tiesiog suvokimas, kad turiu likti rami.

Galbūt kaip psichologei man kelionėse įdomu patyrinėti, kaip žmonės skirtingose vietose sprendžia įvairias problemas. Prisiminiau vieną labai įdomų atvejį Naujojoje Zelandijoje. „Tranzavau“ iki vietos, kur auga įspūdingieji agatmedžiai. Sustojo automobilis, kurį vairavo moteris. Kadangi kelias ilgas, įsišnekėjome. Ji pasakojo, kad vyras ją paliko ir išėjo pas moterį, auginančią vaiką su didele psichikos negalia. Pasakiau, kad esu psichologė, kalbėjomės apie šią jos situaciją. Jau nepamenu kaip, bet tą pačią dieną, vykstant pamatyti medžių,teko susidurti ir su tos  moters buvusiu vyru. O grįžtančią nuo agatmedžių vietovės mane pavežė kita moteris. Automobilyje buvo jos sūnus su negalia. Man prireikė laiko suvokti, kad tai ta pati moteris, kurios istoriją aš jau žinojau. Ta moteris pasikvietė mane į svečius, išgėrėme arbatos, pabendravime. Pasijutau lyg kokiame filme.2 psl. >>