Spekuliantai, sukėlę vieną rimčiausių finansinių skandalų XIX a. JAV, išlipo sausi iš balos

Vadinamasis „Juodasis penktadienis“ – 1869 m. rugsėjo 24 d. – viena pirmųjų aukso rinkos krizių, suteikusių vardą vėlesniems akcijų ir kitų finansinių rinkų žlugimams. Būtent po šio įvykio bet kurią dieną, kurios metu subyra akcijų, valiutų ar kitos finansinės rinkos, imta vadinti „juoduoju n-dieniu“.

Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) aplinkybės finansinėms machinacijoms buvo palankios. Aštuonioliktasis JAV prezidentas Ulyssesas S. Grantas, perėmęs postą 1869-ųjų kovą, paveldėjo sunkią šalies ekonominę padėtį. Pirmasis U. S. Granto dekretas skelbė, jog valstybė įsipareigoja išpirkti savo išleistas obligacijas ir vadinamuosius „žalianugarius“, kurių bendra vertė siekė kelis šimtus milijonų JAV dolerių („žalianugariai“ – angl. greenbacks – buvo pirmieji JAV popieriniai pinigai, savotiška mūsų „vagnorkių“ atmaina, į apyvartą išleisti 1861–1862 m. pilietinio karo metu). Valstybė taip pat buvo smarkiai prasiskolinusi – pilietinis karas pareikalavo daug išlaidų. Naujasis prezidentas su savo iždo sekretoriumi Georgu Boutwellu ėmėsi spręsti abi problemas iš karto.

Papirko svarbų asmenį
Valdžia iš gyventojų pradėjo supirkinėti „žalianugarius“ už juos mokėdama auksu. Tuo pat metu supirkta popierine valiuta buvo išperkamos valstybės išplatintos obligacijos. Taip pamažu buvo ketinama atsikratyti ar bent jau sumažinti valstybės skolas ir įsivesti tvirtą valiutą. Tai buvo gana realūs užmojai, mat tuo metu JAV aukso rezervų vertė siekė 95 mln. dolerių ir buvo kelis kartus didesnė už tuo metu apyvartoje esančio aukso vertę.

Valdydama pinigų pasiūlą vyriausybė sėkmingai mažino savo skolas, o reguliuodama aukso kiekį šalyje kontroliavo šio metalo kainas, kurios tuo metu buvo žemiausios per dešimtmetį.
Tad investicijos į auksą buvo labai rizikingos – šio tauriojo metalo kainos priklausė ne nuo ekonominių veiksnių, o nuo valstybės sprendimų – vyriausybei „paleidus“ dalį aukso rezervų į rinką, kaina krisdavo, o supirkinėjant kildavo. Bet bendraminčių grupė, vadovaujama Jameso Fisko ir Jay’aus Gouldo, 1869 m. vis dėlto nusprendė pasipelnyti iš situacijos aukso rinkoje. J. Fiskas buvo akcijų rinkos brokeris, vėliau tapęs vienu geležinkelio įmonių vadovų, J. Gouldas tuo metu buvo vienas didžiausių geležinkelių sektoriaus žaidėjų ir spekuliantų. Vieno tokio sandorio metu jie ir susipažino, o neilgai trukus ir nusprendė išbandyti savo laimę aukso rinkoje.

Planas buvo labai paprastas – supirkti kuo daugiau apyvartoje esančio aukso, kad šio kaina neišvengiamai pradėtų kilti. Jai pakilus iki tam tikros ribos, pradėti po truputį pardavinėti savo sankaupas už kur kas didesnę kainą nei mokėjo. Kitaip sakant, tai buvo nesenstantis „pirk pigiai – parduok brangiai“ modelis. Vienintelė sąlyga – reikėjo, kad vyriausybė ir toliau palaikytų stabilų aukso kiekį ekonomikoje, t. y. neparduotų gyventojams dalies savo rezervų. Abu veikėjai manė, jog tokiai valstybės pozicijai yra pakankamai priežasčių (pernelyg staigūs pokyčiai rinkoje galėjo sukelti daug finansinių problemų jos dalyviams), o blogiausiu atveju tikėjosi, kiek įmanoma, patys turėti įtakos priimamiems sprendimams.2 psl. >>