Rinkiminį paradą šiemet pradėjo trijulė – Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas ir socialdemokratai. Tai, kad šie trys įsipareigojo derinti veiksmus, gali reikšti, jog „šeimininkas“ treptelėjo koja ir pasakė – finansuosiu tik vieną, trijų man per daug. Gali reikšti ir tai, kad lyderyste reitingų lentelėse nepasitiki net patys tų reitingų lyderiai. Šiaip ar taip save gerbiantis Lietuvos pilietis bent jau gavo aiškią nuorodą, už ką nereikia balsuoti (tik – atsakyti į klausimą, už ką balsuoti, netapo lengviau). Tiesa, faktas, kad visų trijų galiūnų finansavimo šaltiniai, švelniai tariant, įtartini, simpatizuojantiems šioms partijoms vis dar neatrodo pavojingas ar bent jau svarbus. Populistiniai pažadai – pernelyg viliojantys. Ypač tie, kuriuose nurodomi būsimi atlyginimai ir pensijos, – tarsi jų nereikėtų užsidirbti. Ir pridedama: mes žinome kaip.

Taip pat sėkmingai galima pažadėti, kad pavasaris galiausiai vis tiek ateis. Atlyginimų augimo prognozės maždaug tokios ir yra ir jos mažiausiai priklauso nuo politikų. Greičiau nuo atsakingo darbdavių požiūrio į gerai dirbančius darbuotojus. Beje, koks nors V. Uspaskichas galėtų ir nelaukdamas rinkimų mokėti padoresnes algas savo įmonių darbininkams. Kodėl to nedaro? Būtų įdomu išgirsti atsakymą…

Koks nors V. Uspaskichas galėtų ir nelaukdamas rinkimų mokėti padoresnes algas savo įmonių darbininkams. Kodėl to nedaro?

Pažadai be turinio ypač gajūs ten, kur žmonės netiki savo galia prisidėti prie bendruomenės pažangos, nepasitiki savo valstybe ir jos institucijomis (ir gal net labiau pasitiki svetima), o svarbiausia – kasdieniame gyvenime vadovaujasi perdėm savanaudiškais motyvais. Štai į tą savanaudiškumą nusitaikęs populizmas ir triumfuoja.

Ir iš tikrųjų bloga ne tai, kad žmonės užsimerkę balsuoja už V. Uspaskichą, o tai, kad daugeliui, deja, vis dar tinka gauti atlyginimus vokeliuose, o išsisukti nuo mokesčių vis dar atrodo tiesiog šaunu. Dar blogiau tai, kad valstybė stambiems banginiams tebeleidžia išvengti mokesčių ir vis dar nesistengia užčiuopti savanoriškos vidutinioko mokesčių ribos, nes tik ją užčiuopus mokesčių mokėjimas tampa garbės ir pilietinio solidarumo reikalu.

Blogai ne tai, kad pilietis balsuoja už priesaiką „nutapšnojusį“ R. Paksą. Blogai tai, kad daugelis piliečių laiko savo valstybę neverta lojalumo, o priesaikos sulaužymą – smulkmena, neužtraukiančia ilgalaikių pasekmių, kaip, pavyzdžiui, nepriekaištingos reputacijos praradimas.

Ir blogai ne tai, kad vis dar yra piliečių, balsuojančių už buvusią komunistinę nomenklatūrą per socdemus, įvykdžiusią neregėto masto visuomenės turto nusavinimą privatizacijos laikais. Blogai tai, kad daugelis tuos buvusių „ponų“ piktnaudžiavimus laiko savaime suprantamu dalyku – ir patys mielai pasinaudotų „auksine galimybe“, jeigu tik pasitaikytų proga.2 psl. >>