Neturtingi vakariečiai nenori duoti pinigų klestintiems rytiečiams

Sutrūkinėjusi gatvių danga, nutilusios gamyklos, darbininkai be darbo. Rytų Vokietija apie 1992 m.? Taip, bet šiandien ir kai kurie kraštai Vokietijos Vakaruose. Grafo Bismarko akmens anglių kasykla Gelzenkirchene kadaise buvo viena didžiausių Vokietijoje, o 1966-aisiais ji buvo uždaryta. Beveik išnykus akmens anglių ir plieno pramonei, miestas, kaip ir daugelis jo kaimynų Rūro regione, taip ir neatsigavo. Nedarbas siekia 14,6 proc. – beveik kaip Airijoje. Kone trečdalis iš 258 tūkst. miesto gyventojų gauna pašalpas. Atėjus 2016-iesiems, Gelzenkirchenas bus laikomas „pernelyg įsiskolinusiu“, smarkiai ribojančiu investicijas. „Miestui, kuris negali investuoti, kaput“, – sako miesto atstovas Martinas Schulmannas.

Tuo tarpu Vokietijos Rytuose spindi nauja kelių danga, erdvūs universitetų miesteliai ir su meile restauruoti miestų centrai. Nuo šalies susivienijimo 1990-aisiais Rytai jau gavo apie 1,3 trln. eurų. Vokiečiai iš neturtingesnių vakarinių kraštų mano, kad dalį tų pinigų turėtų gauti jie. „Čia jų reikia labiau“, – sako Gelzenkircheno meras Frankas Baranowskis.

Rūras aimanuoja ne vieną dešimtmetį. Bet pribloškianti mintis, kad prabangą Rytams parūpina neturtingi vakariečiai, patraukė visos šalies dėmesį ir pagyvino rinkimus, gegužę vyksiančius Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, kuriai priklauso Rūras. Pagrindinis skundų taikinys – „antrasis solidarumo paktas“, pagal kurį 2005–2019 m. šešios rytinės žemės gaus 156,5 mlrd. eurų.

Gelzenkirchenas dėl trečdalio savo 850 mln. eurų skolos kaltina įnašą vykdant paktą. Rūro merai kalba, kad pagalbą reikėtų skirstyti pagal poreikį, o ne „kompaso kryptis“. Rytiečiai priešinasi. „Problemų turintys žmonės neturėtų užsipulti kitų žmonių, kurie turi savų problemų“, – sako Brandenburgo vadovas Matthiasas Platzeckas.

Rytai padarė pažangą, bet pajamos vienam žmogui iki šiol tesiekia 70 proc. Vakarų lygio (žr. grafiką). Vietinės įplaukos iš mokesčių sudaro tik 60 proc. surenkamų Vakaruose, ir tai vienas iš solidarumo pakto pateisinimų. Jutta Günther iš Halės ekonominių tyrimų instituto pažymi, kad po XX a. 10-ojo dešimtmečio susiliejimo tempas sumažėjo. Vieni regionai klesti, kaip antai „Silicio Saksonija“ netoli Dresdeno. Kiti sensta ir tuštėja. Retai pamatysi įmonės būstinę, kurioje dirba daug uždirbantys vadybininkai. Dažna Rytų bendrovė verčiasi veikla, kuriančia nedidelę pridėtinę vertę ir duodančią mažesnį pelną.

Vargu ar bambekliai iš Rūro atsirieks gabalą solidarumo paramos, kuri bet kuriuo atveju mažėja, o 2019 m. pasibaigs. Bet jie paskatino diskusijas trimis susijusiais klausimais. Pirmas klausimas apie Vakarų infrastruktūrą, kuri greta Rytų infrastruktūros dažnai atrodo aptriušusi. Atsižvelgus į nuvertėjimą, viešosios investicijos į infrastruktūrą Vakaruose yra neigiamos, pažymi Klausas Heineris Röhlas iš Kelno ekonominių tyrimų instituto.2 psl. >>