Lietuvos ekonomikos būklė – tarsi amžinas ruduo. Po nerūpestingos ir šiltos vasaros užklupę krizės speigai jau baigėsi, tačiau 2011-aisiais pro tamsius nuosmukio debesis prasiveržę saulės spinduliai, atrodo, tebuvo gerų laikų miražas, o ne šviesios ir šiltos ateities pranašai.

2012-ieji Lietuvai jokių stebuklų nežada. Laimei, Europos Sąjungos politikai nors ir vangiai, sprendžia Graikijos problemas ir kontroliuoja euro krizę, tad bent jau kol kas nėra jokio rimtesnio pagrindo iš išorės laukti baisių negandų ir sukrėtimų. Tačiau pačioje Lietuvoje 2012-ieji nebus palankūs darbui ir racionaliems sprendimams. Tad nusiteikime tam, kad prarasime dar vienus metus, o naujiems Seimo rinkimams besirengiantis politinis elitas padarys viską, kad taip ir atsitiktų.

Vasario viduryje kilusi sumaištis dėl atleistų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų dar kartą įrodo, kad nacionalinės politikos lyderius apniko ambicijų vėžys – demonstruoti nukarusius raumenis svarbiau nei rasti kompromisą ir pasiekti susitarimą. Kalbėti apie politinę kultūrą išvis nėra jokios prasmės. Šiame absurdo spektaklyje neliko vietos nei politikai, nei kultūrai.

Savigarba, atrodo, taip pat tik seniai išmirusių viduramžių riterių, o ne Lietuvos politikos vyrų bruožas. Už mokesčių mokėtojų pinigus nuomojamu visureigiu vilniečio automobilį taranavęs ir iš avarijos pabėgęs Seimo narys Vincas Babilius yra tragikomiška lietuviškos politinės kasdienybės iliustracija. Užuot prisipažinęs, kad susimovė, ir padėjęs parlamentaro pažymėjimą, šis veikėjas, visuomenėje geriau žinomas kaip humoro laidos herojus Vincukas nei aktyvus politikas, nuo apklausti jį siekusių policijos pareigūnų mėgino slėptis ligoninės palatoje.

Nusiteikime tam, kad prarasime dar vienus metus, o naujiems Seimo rinkimams besirengiantis politinis elitas padarys viską, kad taip ir atsitiktų.

Bet ar nepanašiai elgėsi ir jau buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis? Sulaukęs premjero nepasitikėjimo, jis turėjo kabinti ministro portfelį ant vinies, o ne bėgti į prezidentūrą užtarimo. Ministras, atrodo, pamiršo, kad atsistatydinimas yra ne gėda, bet pagarbos vertas politinis veiksmas. Aišku, tuo atveju, jei norima pasitraukti iškelta galva, o ne desperatiškai laikytis įsikibus kėdės ir karštligiškai priimti vieną kitą sprendimą.

Progą pasielgti vyriškai praleido ir Andrius Kubilius – gavęs prezidentės antausį jis turėjo raityti parašą ant savo atsistatydinimo pareiškimo. Arba pasitikėjimą Vyriausybe pasitikrinti Seime. Valdančiųjų pasiteisinimas, esą trauktis negalima, nes yra daugybė nebaigtų svarbių darbų, skamba tik kaip saviguoda. Nepakeičiamų nėra, o svarbūs darbai ne tik nebaigti, dar daugiau jų – net nepradėti.

Keistai elgėsi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš pradžių nepatenkinusi A. Kubiliaus prašymo atleisti R. Palaitį, D. Grybauskaitė dar labiau įkaitino politinę įtampą. Vėliau, konservatoriams ir liberalcentristams nutarus išsiskirstyti, ji ėmėsi taikdarės vaidmens ir pratęsė byrančios koalicijos agoniją. Susigaudyti šioje politinėje mėsmalėje nebuvo lengva net patyrusiems apžvalgininkams, ką jau kalbėti apie paprastus Lietuvos gyventojus. Kas, jei ne didžiausią tautos pasitikėjimą tebeturinti valstybės vadovė turėjo užgniaužti aistras ir nuraminti visuomenę dėl kilusios rimtos politinės krizės. Bet Vilniuje, kaip ir Garliavoje, užuot ėmusis ryžtingų veiksmų laidomasi dviprasmiškomis užuominomis.2 psl. >>