Mano paskaita turėjo vadintis „Sizifo darbai, arba iš lietuvio, besistengiančio pagerinti lenkų ir lietuvių santykius, patirties“. Buvau paprašytas pakeisti pavadinimą, nes buvo per ilgas. Bet žvelgdamas į dabartinius Lenkijos ir Lietuvos nesutarimus tikrai jaučiuosi kaip Sizifas, kuris ritino akmenį į kalno viršūnę daugybę metų, kol akmuo jam išsprūdo. Guli dabar slėnyje, ir viską reikia pradėti nuo nulio arba beveik nuo nulio.

Žinoma, šį darbą dirbau ne vienas: Sizifai buvo bent keli ir kur kas stipresni už mane. Ką gi, tuo blogiau. Atrodo, kad mūsų Europos dalyje tautų santykius slegia kažkoks prakeiksmas. Jo paveiktos yra ne tik Lenkija ir Lietuva, bet ir Lenkija bei Ukraina, Lenkija ir Rusija, ir kur kas labiau. Šį prakeiksmą galima pavadinti istorine inercija.

Visi žinome, kad lenkų ir lietuvių santykiai iki pat 1863 m. sukilimo ir sukilimo metu apskritai buvo geri, netgi labai geri. Paskui reikalai ėmė komplikuotis ir prastėti. Dvidešimt tarpukario metų ir nacių okupacijos laikais jie jau buvo labai blogi, netgi baisūs, nes iškilo Vilniaus, kurį abi pusės laikė savu, klausimas. Iškart po karo įvyko šioks toks lūžis, kurio – kaip daugelio teigiamų lūžių Vidurio Europos politikoje – pradžia susijusi su Paryžiuje leistu žurnalu „Kultūra“. Šį lūžį rengė Jerzis Giedroycas (Jurgis Giedraitis), Juliuszas Mieroszewskis, taip pat Czesławas Miłoszas, kurio vaidmuo paskutiniais XX a. dešimtmečiais buvo tiesiog milžiniškas. Reikėjo išsiveržti iš užburto rato, liautis skaičiuoti skriaudas ir trokšti amžino keršto, po kurio nuolat kas nors lieka nuskriaustas. Taip pat turėjome liautis vieni kitus įžeidinėję, prasivardžiavę okupantais, imperialistais, taip pat nykštukais ir haidamakais. Tai reiškė, jog Lenkija turi susitaikyti su savo rytinių sienų pakeitimu, net jei šios buvo pakeistos be jos sutikimo ir neatsiklausus šių žemių gyventojų. Lietuva, Baltarusija ir Ukraina turi teises į Vilnių, Gardiną ir Lvovą, taigi tautinėms ir demokratinėms šalims, kurios kada nors atsiras – nes turi atsirasti – tarp Lenkijos ir Rusijos, šie miestai priklausys, žinoma, jei jose bus užtikrintos lenkų tautybės gyventojų teisės.

Nė viena tauta nėra blogesnė už kitą, nepriklausomai nuo jos dydžio: lietuviai turi daug istorinių pasiekimų, kurie juos iškelia į vieną lygmenį su lenkais ar bet kuo kitu.

Ši mintis nebuvo pernelyg nutolusi nuo ankstesnių idėjų, susijusių su Lietuva ir puoselėtų, pavyzdžiui, Vilniaus krajovcų, taip pat ir Mykolo Romerio. Vis dėlto ji buvo labai rizikinga. Tačiau nesukėlė didelio lenkų pasipriešinimo, kaip buvo tikėtasi. Giedroycas man kadaise pasakojo, kad buvo perspėtas: „Juk tavo „Kultūra“ bankrutuos, nes dauguma jos skaitytojų yra kilę būtent iš Vilniaus ir Lvovo.“ Bet prenumeratos atsisakė tik keliolika žmonių.2 psl. >>