Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Apgaulingas spindesys

Andrius Jevsejevas
Teatro kritikas
| 2015-04-24

Tarptautinės teatro dienos proga įsimintiniausi praėjusių metų scenos meno kūrėjų darbai tradiciškai įvertinami aukščiausiu šalies teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi. Regis, kasmet šventę ir prie jos „prilipdytą“ apdovanojimų ceremoniją lydi aibė emocijų: nuo sveikinimų iki pagiežos, nuo ovacijų iki pasipiktinimo šūksnių. Tačiau pernykščiai metai šiame kontekste – ypatingi.

2014-ieji vienos Seimo narės siūlymu paskelbti Teatrų metais. Proginiams metams prabėgus teatro kritikai kone sutartinai įvardijo, kad tai buvo tylos, ambicijų nebuvimo ir meninės kapituliacijos laikas. Tačiau toks jau tėviškas mūsų politikų darbo principas: problemų nematyti, dulkes šluoti po kilimu ir išskirtiniu dėmesiu apdovanoti tuos, kurie kone mirtimi vaduojasi. Suprask, kad, neduokdie, nesusivėlintų.

Net neabejoju, kad būtent šiuo globėjiškos rūpybos principu vadovautasi ir tada, kai sumanyta Teatro dienos šventę ir „kryžių“ ceremoniją „decentralizuoti“. Šiemet renginys vyks beveik vien „neva brodvėjiniais“ miuziklais begyvenančiame Kauno muzikiniame teatre. Teisę rengti pernykštę šventę gavo Panevėžio J. Miltinio dramos teatras, kurį jau senokai palaidojo ne tik profesionalūs kritikai, bet, atrodo, ir šio legendinio teatro senbuviai.

Kas toliau? Šiaulių, Klaipėdos dramos teatrai? Jaunimo teatras? Kelmė? Ar gal dar kokia kūrybinį „aukso amžių“ išgyvenanti teatro meno šventovė? Deja, tikrovė kitokia. Klaipėdos dramos teatras jau kurį laiką uostamiestyje nebepirmauja – čia senokai estafetę perėmė spartūs, mobilūs ir apsukrūs nevalstybininkai. Šiandieniai Panevėžio „miltinukai“ parodė kūrybiškai konkuruoti galį tik su kitais vietos pusiau mėgėjais. O atjauninus trupę nepatyrusiais aktoriais studentais, kuriems, net neabejoju, teks „laimė“ tobulėti dirbant su tokiais režisūros „grandais“ kaip Antanas Gluskinas, Dainius Kazlauskas ar Kostas Smoriginas, spėju, tuoj beliks vikšro greičiu kapanotis paskui vietos lėlių teatro vežimą.

Nenoriu įžeisti nė vieno kūrėjo. Juolab kad daugelis jų yra tik įkaitai, nekompetentingų vietos teatro direktorių įversti į tą kūrybinį durpyną, iš kurio vis dar mėginama malšinti troškulį, nors jis jau senokai tinkamas tik biokuro gamybai. Ir tuo pat metu nė vieno negaila. Tik gaila žiūrovų. Bet, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta.

Esu įsitikinęs, kad Auksiniai scenos kryžiai – tai ne vien apdovanojimų dalybos. Tai ir atspindys mūsų teatro dabarties. Tokios, kokia ji yra, arba bent jau tokios, kokia ji matoma iš kritiko, per trumpą laiką retrospektyviai peržvelgusio beveik visą metų teatrinę panoramą, pozicijų.

Kuo išskirtiniai šiųmečiai apdovanojimai ar, kitaip tariant, pernykščiai Teatrų ženklu pažymėti metai? Sakyčiau, tuo jie ir ypatingi, kad visiškai neišskirtiniai. Bet vis dėlto ne mažiau reikšmingi. Nes kartais pripažinti savo bejėgystę – kur kas svarbiau, nei aistringai kovoti su vėjo malūnais. Nes sąmoningumas – pirmas svarbus žingsnis, ropščiantis iš gilios duobės, kurioje, mano galva, atsidūrė šiandienis Lietuvos teatras.

O jis, regis, vis dar įgalus veikti tik dviem frontais: neva dvasingai aimanuoti dėl prabėgusios jaunystės ir mergiškai purkštauti dėl scena neprariedėjusios Putino galvos. Kitaip tariant, beprotišku kiekiu tiražuoti savo praeities laimėjimus ir rėksmingai kaltinti bet ką ir kiekvieną dėl savo paties neįgalumo. Ir nė žiupsnelio naujo turinio. Apie naujas formas nė nekalbėsiu, nes, kad jų rastųsi, reikia ypač domėtis savo profesija ir jai atsiduoti.

Nesu visiškai naivus. Neabejoju, kad ši dualistinė formulė galioja ir kalbant apie šio teksto autorių ar apskritai Lietuvos teatro kritiką – lygiai tokią pačią bedvasę, prisitaikėlišką ir abuoją arba rėksmingą, apsimetėlišką ir tuščiavidurę.

Tad tebūnie šie Auksiniai scenos kryžiai pirmas žingsnis pakeliui į prabudimą iš gražaus sapno, kurio pavadinimas – „Lietuva – teatro šalis“. Iš sapno, kuriame visi talentingi, o kas trečias turi dar ir ordiną savo genialumui įrodyti. Iš sapno, kuriame kasmet geriausių lėlių spektaklių trejetukas renkamas iš keturių pastatymų, aktorės kone kasmet ant išnaikinimo ribos, baleto artisto kategorijoje konkuruoja trys atlikėjai iš vieno prasto spektaklio (nes pas mus baleto teatras tik vienas), o geriausių režisierių turime net keturis, nes visų darbai buvo tokie vidutiniški, kad, išmetus vieną, tektų pašalinti ir likusius.

Iš sapno, kuriame 15 apdovanojimų ir apie 50 nominacijų kasmet išdalijama 40 profesionalių teatrų. Gal vis dėlto prestižui sukurti pakaktų kokių trijų?

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134597 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-04-01 10:08:57 [post_date_gmt] => 2015-04-01 08:08:57 [post_content] => [post_title] => Andrius Jevsejevas3 small [post_excerpt] => Andrius Jevsejevas [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => andrius-jevsejevas3-small-2 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-04-01 10:08:57 [post_modified_gmt] => 2015-04-01 08:08:57 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134596 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/04/Andrius-Jevsejevas3-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai