Aukštojo mokslo reformos fiasko

Lietuvos aukštojo mokslo reforma patyrė fiasko. Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad reformos autoriai prasilenkė su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kad jų veiksmai de facto sunaikinant universitetų autonomiją buvo neteisėti, iš šios reformos pašalino legitimumą. Labiau diskredituoti reformos ir jos autorių neįmanoma.

Aukštojo mokslo reforma, kuria taip didžiavosi jos autoriai ir net visas Ministrų kabinetas su premjeru priešakyje, pasirodė buvusi paprasčiausiai antikonstitucinė. Po to pulti svarstyti, koks blogas yra Konstitucinis Teismas arba, dar absurdiškiau, įrodinėti, kad nieko neįvyko ir kad galima toliau kuo puikiausiai reformuoti aukštąjį mokslą – vadinasi, rizikuoti tapti panašiems į absurdo teatro personažus, kurie iki automatizmo kartoja tą patį tekstą, nors scenos veiksmas seniai nieko bendra su tuo tekstu nebeturi.

Tik akademiniame pasaulyje ir sykiu demokratinėje politikoje pasiklydusiam žmogui galėjo atrodyti, kad tokią komplikuotą, nedemokratinę ir pusiau sovietinę sistemą, kokia buvo ir tebėra mūsų akademinė sistema – sistema, kurioje rektoriai veikė it feodalai savo feoduose, – buvo galima reformuoti autoritariniais metodais, hipercentralizmu, ministerijos diktatu bei universiteto autonomijos sunaikinimu ir studentų apmokestinimu. Beje, už ką? Už jokios mokslo ir studijų kokybės reformos dar nepaliestą sistemą? Tam, kad valstybei nereikėtų finansuoti mokslo ir studijų, kad universitetai patys parduotų prekę, kurios kokybe netiki patys reformatoriai, todėl ir nusprendę ją reformuoti? Kur čia slypi logika?

Liūdniausia, kad jokios laisvės ir realios katedrų, fakultetų, centrų autonomijos taip ir nepatyrę mūsų akademiniai žmonės dar kartą atsidūrė autoritarinėje sistemoje, tik kitokioje. Šitų chunveibiniškų metodų niekaip negaliu suprasti. Užuot įgalinus žmones, iš jų vėl buvo atimta galia, tik šįkart su kvaziliberalia retorika ir demagogija apie laisvę. Tokio administracinio ir centralizuoto ministerijos despotizmo, šokdinančio universitetus ir dalijančio juos į savo lojalistus su paklusniais rektoriais ir maištaujančią „Vandėją“ su VU priešakyje, niekada nebuvo net esant sovietams. Abejojantieji ir oponentai turėjo būti įtikinti, dalis jų net turėjo tapti sąjungininkais. Tik tada reforma įmanoma.

Kas klausė akademinių žmonių nuomonės? Kas konsultavosi su saujele tarptautinio lygio mokslininkų ir meno akademikų, kurių Lietuvoje vis dėlto yra? Kas ką ir kuo nors įtikino? Štai čia ir išlenda yla iš maišo.

Leiskite paklausti, kas ką ir kuo čia įtikinėjo? Viso labo pervažiavo buldozeriu dar kartą, ir tiek. Per šitą šalį ir visuomenę buldozeriu buvo važiuojama penkiasdešimt metų, šitą humanišką praktiką mielai panaudodavo ir mūsų „demokratai“ per pastaruosius dvidešimt metų. Kas klausė akademinių žmonių nuomonės? Kas konsultavosi su saujele tarptautinio lygio mokslininkų ir meno akademikų, kurių Lietuvoje vis dėlto yra? Kas ką ir kuo nors įtikino? Štai čia ir išlenda yla iš maišo. Visa šita reforma paprasčiausiai turėjo įdiegti savo žmones į reikalingas pozicijas, kad po kadencijos visko nesugertų socialinis smėlis ir kad susiklostytų reikalingas jėgų balansas ir nauja galios struktūra.

Šiuo atveju labiausiai liūdina apnuoginta, neužmaskuota autoritarinė politinė kultūra, kiek padabinta reformistine retorika ir bloškianti universitetus į „pasigamink pats“ socialinio ir politinio veikimo paradigmą. Visa mūsų valstybės švietimo politika – tai viso labo ministerijos diktatu ir tiesioginiu ministro parašu įsteigtos politinės įtakos grupės, pavadintos tarybomis ir išstūmusios universiteto senato funkcijas, sykiu ir nauja vadybos sistema, paverčianti universitetą nebe mokslo ir studijų, o pirmiausia paslaugų teikėju diplomų ir sertifikatų vartojimo rinkoje. Žinoma, tai klaiki universitetų misijos ir valdymo profanacija, išoriškai, tiesa, primenanti panašiai veikiančią sistemą Didžiojoje Britanijoje ir kai kur kontinentinėje Europoje – bet ten ministerijos universitetų nevaldo, o tarybą suformuoja tik pats universitetas.

Būčiau supratęs, jei būtų pamėginta universitetus be jokio gailesčio priversti tarpusavyje konkuruoti paleidžiant į darbą skirtingas savo struktūras, modelius ir programas – o po to jau spręsti, kam lemta išlikti. Negailestinga, bet bent jau logiška. Dar labiau būčiau supratęs pačią griežčiausią tarptautinę universitetų ir jų programų akreditaciją, po jos valstybinį finansavimą paliekant tik keletui rimčiausių universitetų ir gal dviem regioniniams universitetams, o kitus ramiai paliekant privačiam išlikimui arba bankrotui ir užsidarymui. Bet nejaugi centralizuotos politinės galios ir įtakos ŠMM reikėjo tik tam, kad būtų padaryti patys elementariausi rinkos žingsniai – ir ne liberaliais rinkos, o autoritariniais ir autokratiniais metodais?

Kas šiandien lieka po šios reformos? Niekas ja taip ir netikėjo, gal išskyrus pačią ministeriją. Liūdniau darosi pagalvojus, kas bus vietoj jos. Geresniu atveju – anarchija, chaosas ir dvi sistemos. Vienoje jų murkdysis reformą ir naująjį aukštojo mokslo įstatymą priėmusios aukštosios mokyklos, o kitoje – kovą prieš kvailas jaunų politikų grupės ambicijas laimėjęs VU. Blogesniu – naujas ir dar didesnis rektorių diktatas tarpuvaldyje, lydimas dėstytojų ir studentų apatijos ir beprasmybės pojūčio. Galiausiai – tai smūgis ir taip nepopuliarioms Lietuvoje liberalioms idėjoms ir liberalizmui, kurio šioje reformoje buvo tiek, kiek, parafrazavus Voltaire’ą, Šventojoje Romos Imperijoje buvo šventumo, Romos ir imperijos. Pasak jo, nei ji buvo šventa, nei Romos, nei imperija. Taip ir mūsų liberalioji aukštojo mokslo reforma – nei ji buvo liberali, nei aukštojo mokslo, nei reforma.

___________________

Prof. Leonidas Donskis yra Europos Parlamento narys