Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Graikiška pasakėčia

Josephas E. Stiglitzas
Nobelio ekonomikos premijos laimėtojas, Kolumbijos universiteto profesorius, buvęs JAV prezidento Billo Clintono Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas, buvęs Pasaulio banko vyresnysis viceprezidentas ir vyriausiasis ekonomistas
| 2015-03-18

Prieš penkerius metus prasidėjus euro krizei, keinsizmo ekonomikos šalininkai pranašavo, kad Graikijai ir kitoms skaudų nuosmukį patyrusioms šalims primetama taupymo strategija žlugs. Kalbėta, esą ji suvaržysianti augimą, padidinsianti nedarbą, net nepajėgsianti sumažinti valstybės skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykio. Kiti – Europos Komisijos (EK), Europos centrinio banko (ECB) ir kelių universitetų – ekonomistai kalbėjo apie plėtrą skatinantį susitraukimą. Tačiau net Tarptautinis valiutos fondas (TVF) tvirtino, kad ribojimas (pavyzdžiui, valstybės išlaidų karpymas) negali lemti nieko kita, tik nuosmukį.

Šių eksperimentų visiškai nereikėjo. Bandymas taupyti žlunga jau ne pirmą kartą, pradedant JAV prezidento Herberto Hooverio veiksmais, dėl kurių vertybinių popierių rinkos krachas virto Didžiąja depresija, ir baigiant TVF „programomis“, kurias pastaraisiais dešimtmečiais jis primetė Rytų Azijos ir Lotynų Amerikos valstybėms. Graikijai patekus bėdon vis dėlto grįžta prie šių idėjų.

Graikijai didžiąja dalimi pavyko laikytis vadinamosios troikos (EK, ECB ir TVF) instrukcijų: pirminį biudžeto deficitą ji pakeitė pirminiu perviršiu. Tačiau apkarpius vyriausybės išlaidas, kaip ir buvo galima tikėtis, užgriuvo sukrečiantys padariniai: nedarbas šoktelėjo iki 25 proc., nuo 2009 m. BVP sumažėjo 22 proc., o valstybės skolos ir BVP santykis išaugo 35 proc. Dabar, prieš taupymą nusiteikusiai partijai „Syriza“ parlamento rinkimuose išplėšus ryškią pergalę, graikų rinkėjai pareiškė, kad jiems viso to jau gana.

Ką dabar daryti? Pirmiausia derėtų pripažinti, kad Graikiją dėl jos bėdų būtų galima kaltinti tik tuo atveju, jei ji būtų vienintelė šalis, kurioje visiškai nepasiteisino troikos gydymo priemonės. Tačiau dep­resija apėmė ir Ispaniją, kurioje iki krizės buvo biudžeto perviršis ir žemas skolos santykis. Šiomis aplinkybėmis labiau reikia ne struktūrinių reformų Graikijoje ir Ispanijoje, o keisti euro zonos sandarą, iš esmės permąstyti politikos pagrindus, kurie nulėmė tokią prastą pinigų sąjungos būklę.

Graikija mums dar kartą priminė, kad pasauliui būtinas skolos pertvarkymo mechanizmas. Pernelyg didelės skolos sukėlė ne tik 2008 m. krizę, bet ir XX a. paskutiniojo dešimtmečio sukrėtimą Rytų Azijoje, XX a. devintojo dešimtmečio ūkio nuosmukį Lotynų Amerikoje. Jos tebekelia neregėtas kančias JAV, kuriose milijonai žmonių prarado būstą, taip pat kėsinasi panašiai skaudžiai užgriūti milijonus Lenkijos ir kitų šalių gyventojų, pasiėmusių kreditus Šveicarijos frankais.

Matant, kiek bėdų atneša per didelės skolos, gali kilti klausimas, kodėl asmenys ir valstybės nepasimoko iš praeities klaidų. Juk šios skolos yra savanoriškai sudaromos sutartys, todėl kreditoriai už jas atsako tiek pat, kiek ir skolininkai. Galbūt net galima teigti, kad kreditoriams tenka didesnė atsakomybės dalis: paprastai jų vaidmenį atlieka patyrusios finansų įstaigos, o skolininkai dažnai prasčiau išmano rinkos posūkius ir pavojus, susijusius su įvairiais sutarties punktais. Gerai žinoma, kad kai kurie JAV bankai piktavališkai naudojosi nepakankamu skolininkų finansiniu išprusimu.

Visos (pažangios) šalys supranta, kad siekiant kapitalizmo sėkmės būtina suteikti individualiems asmenims galimybę viską pradėti iš naujo. XIX a. skolininkų kalėjimai nepasiteisino: jie buvo nehumaniški ir, tiesą sakant, visiškai nepadėdavo žmogui grąžinti skolos. Kur kas daugiau naudos duoda gero skolinimo paskatos, kai kreditoriams tenka daugiau atsakomybės už sprendimus.

Tarptautiniu lygmeniu dar nenumatytas metodiškas procesas, kaip valstybėms suteikti galimybę viską pradėti iš naujo. Dar prieš 2008 m. krizę Jungtinės Tautos, remiamos beveik visų besivystančių ir besiformuojančių šalių, ėmėsi kurti tokią sistemą. Tačiau tam griežtai priešinasi JAV. Galbūt jos nori sugrąžinti specialius kalėjimus įsiskolinusių valstybių pareigūnams? (Jei taip, tam būtų galima pritaikyti greitai atsilaisvinsiančią Gvantanamo įlanką.)

Jei Europa pasipriešins graikų rinkėjų reikalavimams pakeisti kursą, ji nedviprasmiškai pasakys, kad demokratija neturi reikšmės. Bent jau kai kalbama apie ekonomiką.

Mintis apie skolininkų kalėjimų atgaivinimą gali skambėti nerealiai, bet ji puikiai dera su pastaruoju metu girdimomis kalbomis apie moralinius pavojus ir atsakomybę. Baiminamasi, kad Graikija, gavusi progą pertvarkyti skolą, tiesiog vėl prisivirs košės. O jos pavyzdžiu paseks kitos šalys.

Tai visiška nesąmonė. Ar kuris nors sveiko proto žmogus gali pamanyti, kad valstybė savanoriškai leistųsi į tokią mėsmalę, kurioje teko pabūti Graikijai, vien tam, kad išsisuktų nuo kreditorių? Jei esama moralinių pavojų, tai tik skolintojams, ypač privačiojo sektoriaus, kurie jau ne kartą gelbėti nuo bankroto. Jei Europa leido šioms skoloms pereiti iš privačiojo sektoriaus į viešąjį (pastaruosius 50 metų ši tendencija akivaizdi), atsakyti turėtų ji, o ne Graikija. Keblią šios valstybės padėtį, įskaitant nepaprastai išaugusį skolos santykį, labiausiai nulėmė troikos primestos nevykusios programos.

Todėl „nemoraliu“ galima laikyti ne skolos pertvarkymą, o jo nebuvimą. Dabartinių Graikijos dilemų negalima pavadinti išskirtinėmis – tai ne pirma valstybė, patekusi į tokią situaciją. Jos problemas sunkiau spręsti dėl euro zonos struktūros: pinigų sąjunga reiškia, kad jos narės negali išsisukti iš keblios padėties devalvuodamos valiutą, bet Europos solidarumo, kuris turėtų pakeisti šią politikos lankstumo stoką, nerasi nė su žiburiu.

Prieš 70 metų pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sąjungininkai pripažino, kad Vokietijai reikia leisti viską pradėti iš naujo. Jie suprato, kad Hitlerio iškilimas sietinas su nedarbu (o ne su infliacija), kurį nulėmė po Pirmojo pasaulinio karo šaliai primestos skolos. Sąjungininkai neatsižvelgė į tai, kaip beatodairiškai gali būti kaupiamos skolos, ir nekalbėjo apie nuostolius, kuriuos kitos valstybės patyrė dėl Vokietijos kaltės. Jie ne tik nurašė visas skolas, bet ir suteikė pagalbą, o Vokietijoje dislokuotos sąjungininkų karinės pajėgos pritraukė dar daugiau lėšų.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134385 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-03-10 18:51:56 [post_date_gmt] => 2015-03-10 16:51:56 [post_content] => [post_title] => joseph-stiglitz1 [post_excerpt] => Josephas E. Stiglitzas [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => joseph-stiglitz1 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-10 18:51:56 [post_modified_gmt] => 2015-03-10 16:51:56 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134384 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/joseph-stiglitz1.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai