Šis straipsnis ne apie tai, ar intelektinės nuosavybės apsauga skirta technikos, pramonės, kūrybos vystimosi ir visuomenės pažangos skatinimui, ar, atvirkščiai, jos apsauga yra minėtosios raidos stabdis ir dalinimosi idėjomis antikristas.

Kitaip tariant, apskritai, nepritariu intelektinės nuosavybės priešinimui su „jos didenybe Laisve“, nesvarbu, apie kurią laisvę kalbėtume: interneto laisvę, informacijos ir idėjų mainų laisvę, laisvę imituoti ir dar n-tąją laisvę. Priešingai, esu šalininkas to, kad pačią intelektinę nuosavybę laikytume laisve, laisvos ir organizuotos visuomenės socialinės struktūros dalimi ir į ją žiūrėtume kaip į ekonominę demokratiją.

Intelektinę nuosavybę kaip laisvę galima būtų vertinti dvejopai. Pirmiausiai, ji padeda  diferencijuoti gamintojus, kūrėjus, prekybininkus, taip pat vienus produktus ir paslaugas nuo kitų. Intelektinė nuosavybė leidžia įmonei nematerialųjį turtą valdyti taip, kad jis padėtų atskirti ją nuo savo konkurentų. Labiausiai saugoma turėtų būti intelektinės nuosavybės skiriamoji funkcija – saviraiška savęs identifikavimu per kūrybą, žymenis, gaminius ir kitokią veiklą. Kitaip tariant, ši nuosavybė įgalina jos turėtojus (kūrėjus (autorius, išradėjus, dizainerius), atlikėjus, prekių ženklų savininkus ir kt.) išsilaisvinti ir nepriklausyti nuo konkurentų (tiek tikrosios, tiek juodosios rinkų). Ir, atvirkščiai, kopijuojantis (ar imituojantis) sukausto savo elgesį, t. y. jis tampa priklausomu nuo kito, nuo jo žinomumo, nuo jo produkto, nuo kito reputacijos – nieko savo ir tikro. Priklausomybė ir neturėjimas savo – priešprieša rinkos ekonomikai (arba mano įvardintai ekonominei demokratijai).

Antroji intelektinės nuosavybės, kaip laisvės, pusė, atsiskleidžia sukuriama laisvo vartotojų pasirinkimo galia. Jeigu pripažintume laisvę imituoti kitų kūrybos rezultatus, žymenis, naudotis nevaržomai suformuota reputacija, vartotojai prarastų svertus, kurie leistų jiems įgyvendinti tinkamą informuotą pasirinkimą.

Tačiau reikia pripažinti, kad kiekvienai laisvei gali grėsti pavojus, siekiant ją riboti, ir, aišku, pati laisvė, jeigu ji neribota, gali būti pavojinga visuomenei. Būtina, kad tiek vieni, tiek kiti ribojimai būtų proporcingi siekiamam tikslui. Matyt, intelektinės nuosavybės ribojimų proporcingumo atskaitos taškais turėtų būti teisės į sąžiningą tvarkingą konkurenciją užtikrinimas bei kitos socialiai reikšmingos vertybės realizavimo garantavimas.

Neproporcingo intelektinės nuosavybės teisių ribojimo ar, atvirkščiai, intelektinės nuosavybės neproporcingo poveikio pavyzdžių yra. Ir tai, gaila, gali pasireikšti ne tik kitų asmenų – tarkim, konkurentų, veiksmais, bet ir valstybės galiomis. Štai, pavyzdžiui, kai kuriose pasaulio valstybėse (pavyzdžiui, Australijoje) jau įgyvendintas, o Lietuvoje bandomas įgyvendinti „baltų tabako gaminių pakuočių“ (angl. plain packaging) projektas. Šios iniciatyvos esmė, kad būtų iš esmės uždraudžiamas tabako gaminių pakuočių žymėjimas saugomais prekių ženklais. Neaišku, ar dėl neapdairaus ar sąmoningo nenoro nematomas tokios iniciatyvos padarinys. Ši iniciatyva reikštų galimybės verslo subjektui naudoti savo intelektinę nuosavybę panaikinimą. Kartu tai sąlygotų trukdymą perduoti prekių ženklais informaciją vartotojui apie prekių kilmę pagal gamintoją, taip faktiškai nusavinant intelektinę nuosavybę. Pagaliau taip iš esmės būtų apribojama laisvė būti nepriklausomam nuo kitų konkurentų, atvertas kelias, nesvarbu, šešėlinės rinkos ar ne, imituotojams sujaukti rinką.2 psl. >>