Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Iš ko lošiame?

Leonidas Donskis
Filosofas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius
| 2015-01-19

Gyvename trauminių patirčių visuomenėje. Trauminių ne tik dėl to, ką žinome ar juolab ko nežinome, o tik nuspėjame apie savo ir kitų kartų patirtis, bet visų pirma dėl to, kad mūsų selektyvi atmintis kiek galėdama mus gelbėja nuo prisiminimų. Anksčiau traumavo sovietmečio vaikystės ir jaunystės prisiminimai, dabar bene labiau mus skaudina posovietiniai išgyvenimai ir patirtys, kurių gėdijamės ir kratomės. Hermannas Hesse „Stepių vilke“ rašė, kad tikros žiaurybės mums atsiveria tik tada, kai jos atsiveja arba yra primetamos kitos epochos. Panašiai su atmintimi: nenorime prisiminti to, kas primena bjaurastį, neestetiškumą, nejaukumą, mūsų menkumą, pralaimėjimą ir bejėgiškumą.

Vienas mano prisiminimų yra sovietmečio azartiniai žaidimai ir lošėjai. Tai buvo laisvės iliuzija, nes lošta iš pinigų, taip pripažįstant ir bent akimirką įteisinant ne fikcijas, o realias jėgas, kurios žmones motyvavo ir vedė iš proto. Pinigai. Akimirkos orumas, kai įgyji teisę laimėti ir pralaimėti, užuot dairęsis į šalis ir visko bijojęs. Pralaimėti – vadinasi, ne tik prasilošti, bet ir visko netekti, prarasti visą savo saugumo ir užtikrintumo minimumą, gal net nusižudyti ta proga. Visų svarbiausia – tai įvyksta per akimirką.

Šiandien skiriamoji riba tarp garsių pokerio lošėjų ir visko netekusių šios pavojingos aistros aukų sąmoningai apeinama ratu – šie žmonės traktuojami kaip paralelinių tikrovių gyventojai. O juk juos skiria viso labo tik sėkmė arba fiasko. XIX a. istoriniai ir literatūriniai pasakojimai lošėją atvėrė kaip beprotiškos drąsos ir rizikos nebijančią būtybę, bet XX a. atrasti egzistenciniai, gelminiai ir trauminiai azartiško lošimo aspektai – Vienos kultūra lošimą iššifruoja kaip trauminės ir žlugdančios patirties dalį. Sig­mundas Freudas ir savo novelėmis apie lošėjus jo studijas įkvėpęs Stefanas Zweigas atveria šią žmogišką dramą.

Neseniai įvykusi Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ premjera privertė mane dar kartą grįžti į sovietinę ir posovietinę praeitį. Šioje juostoje lošimas atvirai demitologizuojamas – jokios drąsos, bebaimiškumo ir likimui mesto iššūkio čia nėra. Veikiau atskleidžiama juodoji pusė, iš kurios aiškėja, kad lošimas visada yra simuliakras – jis slepia už save dar didesnį lošimą. Kaip Martino Scorsese’s juostose demitologizuojama mafija, gangsteriai ir lošimai (nuo „Kietų vyrukų“ iki „Kazino“), taip ir I. Jonyno režisuotame filme nieko gražaus nelieka sanitarų, greitosios pagalbos, ligoninės personalo, pacientų ir medikų santykių pasaulyje – tai visiškas pasaulio nuestetinimas ir numitologinimas, šios dimensijos sąmoningai paliekamos tik erotikos ir sukrečiančio gamtos grožio akimirkoms.

Nenorime prisiminti to, kas primena pralaimėjimą ir bejėgiškumą.

Beje, M. Scorsese’s juostos „Gelbstint mirštantįjį“ (Bringing Out the Dead) tematika ir estetika, regis, paveikė „Lošėjo“ kūrėjus. Mirštančiųjų gelbėjimas sukuria papildomą tikrovę, kurioje nelieka nieko, ką joje mėgintų įžvelgti nuo jos atsijęs žmogus. Ji persmelkta ne meilės artimam, užuojautos ir altruizmo, bet ir kovos su beprasmiška ir bukinančia kasdienybės mechanika. Jei ir išgyveni sukrėtimą, tai tik tomis retomis akimirkomis, kai arba staiga pats įsimyli ir pradedi kitaip suvokti tikrovę, arba kai nauja patirtis išvaduoja iš kankinančios senosios patirties.

Lošimas visada yra simuliakras. „Lošėjo“ pasaulis atveria rafinuotą ir giliai paslėptą žaidimą – spėliones, išgyvens ligoniai ar ne. Iš to kuriamas bankas ir lošimas su visais padariniais, sukuriami rizika ir nenuspėjamumas bukinančio pasikartojimo kupiname ir nuspėjamame sanitaro gyvenime. Viskas tarsi taip, tik nutylimas esminis faktas, kad rizika ir nenuspėjamumas viso labo maskuoja faktą, kad mes jau seniai gyvename rizikos persmelktoje, spėlionių ir klišių lydimoje, bauginančioje ir grėslioje tikrovėje. Tad lošimas tampa simuliakru, nes slepia daug didesnį lošimą ir jo kodą – gyvenimas savaime yra lošimas, todėl iš jo gyvi nepasitraukia. Buvusių lošėjų nebūna. Mirtis yra vienintelis būdas pasitraukti iš lošimo. Meilė ir mirtis išvaduoja nuo trijų ydų – baimės, bejėgiškumo ir beprasmybės.

Šis filmas tapo tikru kultūriniu ir net politiniu įvykiu, nes mums visiems priminė skaudų faktą: didžioji komforto ir malonumo dalis yra mūsų valia ir galia neprisiminti savęs tokio, koks mus žeidžia ir trikdo. Mus iki šiol smarkiai žeidžia nuogas posovietinis cinizmas, jausmų ir intymumo nuvertinimas, žmogaus redukavimas į malonumo ir naudos šaltinį – juk posovietinė tik­rovė ir buvo tikrovė minus visi jos bjaurastį slepiantys civilizacijos niuansai, tokie kaip savikontrolė, nutylėjimai, pagarba. Kad ir kaip būtų, regis, labiau už viską mus žeidžia du dalykai, kuriuos giliai atvėrė „Lošėjas“, – mūsų nepagražinta praeitis, kurios gėdijamės, ir mūsų bejėgiškumas, kurį kažkas neabejotinai matė ir perprato. Todėl niekada nemylėsime viso to liudininkų, įskaitant ir savo neselektyvią atmintį, nes mūsų laimė slypi dviejuose dalykuose – lošime ir užmarštyje. Laimėti ir nesikankinti.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 132545 [post_author] => 598 [post_date] => 2014-11-21 13:51:45 [post_date_gmt] => 2014-11-21 11:51:45 [post_content] => [post_title] => Brussels, 19 December 2011 [post_excerpt] => Leonidas Donskis [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => brussels-19-december-2011-2 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-21 13:51:45 [post_modified_gmt] => 2014-11-21 11:51:45 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132541 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/Leonidas-Donskis.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai