Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Kalti visi

Dainius Genys
Sociologas
| 2014-09-02

Lietuvos universitetų absolventų santykį su nedarbu liudijanti statistika išprovokavo įvairių svarstymų. Pagrindinis dėmesys sutelktas į aukštųjų mokyklų vaidmenį ir studentų lūkesčius. Viešas diskursas šiuo klausimu turi įkalinantį poveikį: dėl dominuojančios nuostatos, esą problemos esmė yra universitetų misija (tiksliau – prastas jos įgyvendinimas) ruošti darbo rinkoje paklausius specialistus, beveik nėra vietos struktūrinėms problemoms nagrinėti.

Suprantamas universitetų noras teisintis ir bandymas praplėsti diskusiją (taip papudruoti ryškėjančius randus). Jų argumentas svarus – atsižvelgti į pateiktos statistikos ir realios (t. y. neoficialios) padėties darbo rinkoje atotrūkį. Pilkoji darbo rinkos zona, kurioje stropiai kuriamos šešėlinės darbo vietos, išties institucionalizuoja šią spragą ir pablogina absolventų nedarbo statistiką. Manding ne tikslūs skaičiai šiuo atveju yra didžiausia bėda.

Meškos paslaugą daro tai, kad Lietuvos universitetų parengti lyderiai nepakankamai matomi viešumoje. Ne šio komentaro tikslas atsakyti, kodėl taip yra. Dar daugiau, neretai ir pačių aukštųjų mokyklų, kaip intelektualumo židinių, laikysena nepastebima sprendžiant svarbiausias visuomenės problemas. Dėl to ne tik sumenksta universitetinio mokymo reikšmė, bet ir sustiprėja panašios statistikos vaidmuo.

Užuot stoiškai demaskavus aptinkamas problemas, mie­liau imama reikšti priekaištus ir ieškoti kaltų.

Kita vertus, diskusija dėl studijų kokybės ir darbininkijos išplaukia iš bendresnio – intelektualių idėjų vertės – klausimo. Nors viešai deklaruojama žinių, lyderystės ir intelektualumo svarba, reali absolventų vertė matuojama gana paprastai – kaip greitai jie gali atlikti konkrečias įmonės užduotis. Suprantamas darbdavio noras gauti rezultatą čia ir dabar, tačiau tai apnuogina gana instrumentinį požiūrį tiek į idėjas, tiek į universitetus. Pastariesiems siekiama primesti diplomuotų darbininkų gamybos vaidmenį, bet taip stipriai apribojama aukštųjų mokyklų misija. Lietuvoje nepopuliaru įmonėms įsitraukti į darbuotojų rengimo procesą. Tai darbdaviams kelia tam tikrą riziką, tačiau to nedarant visa atsakomybė permetama ant universitetų pečių, nors šie tokios naštos nešti neprivalo.

Žinoma, ne viskas tik juoda ar balta. Ryškėja tendencijos, kai kokybiško aukštojo mokslo gurkšnį (beveik nesvarbu, Lietuvoje ar užsienyje) gavusi jaunesnioji verslininkų karta problemas mato kitaip. Tai atspindi ne tik skirtingi verslo organizavimo principai, bet ir savo vaidmens refleksija. Smalsu, gal pasitvirtintų prielaida, kad universitetų vaidmens samprata, taip pat absolventų gebėjimų interpretacija ir kuriamos sąlygos jiems atsiskleisti skirtųsi paklausus jaunesnių ir vyresnės kartos verslininkų?

Darbo rinka – universitetų ir verslo galimos simbiozės vieta. Savų interesų čia turi ir vieni, ir kiti, tačiau visi yra veikiami daugybės kitų objektyvių veiksnių (darbo etikos, darbuotojų (iš)naudojimo tradicijos, mokesčių sistemos ir t. t.). Didžiausia problema – neproporcingas lūkesčių, išplaukiančių iš asmeninių interesų, projektavimas bei optimistinis savo vaidmens pateikimas. Užuot stoiškai demaskavus aptinkamas problemas, prisiėmus dalį atsakomybės ir pabandžius jas išspręsti kolegialiai, mieliau imama reikšti priekaištus, ieškoti kaltų. Daugeliu atvejų tai galioja abiem stovykloms.

Universitetams praverstų susimąstyti apie deklaruojamos lyderystės ir misijos įgyvendinimo visuomenėje atotrūkį, taip pat dėl prastėjančios studijų kokybės. Daugėjant nesugebančių argumentuoti ir rišliai dėstyti savų minčių absolventų kažin ar kontekstualūs veiksniai padės išvengti gėdos. Nusigręžus nuo esminių universitetinių vertybių ir bandant atitikti darbo rinkos poreikius prarandama galimybė šioje diskusijoje apeliuoti į didžiausius aukštųjų mokyklų pranašumus.

Verslui turėtų kilti klausimas dėl deklaruojamo intelektualių darbuotojų poreikio ir galimybės juos priimti atotrūkio. Kalbant apie aukštesnės darbo kultūros darbuotojų poreikį reikia būti pasiruošus juos priimti ne tik žodžiais: prisidedant prie šešėlinių darbo vietų kūrimo postringauti apie įsidarbinimo statistiką neatrodo rimta. Kartais kirba ironiška mintis, kad kai kurie darbdaviai, kalbantys apie naujos kartos darbuotojų stygių, iš tiesų turi dėkoti universitetams dėl silpnai išugdytų lyderystės savybių. Retorinis klausimas: kas ištiktų įvairių verslo grupių darbuotojams suvokus, kad verta burtis į profsąjungas ir efektyviau atstovauti savo interesams?

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 130363 [post_author] => 575 [post_date] => 2014-09-02 17:14:59 [post_date_gmt] => 2014-09-02 14:14:59 [post_content] => [post_title] => Dainius Genys, sociologas [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dainius-genys [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-09-02 17:14:59 [post_modified_gmt] => 2014-09-02 14:14:59 [post_content_filtered] => [post_parent] => 130187 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/08/Dainius-Genys.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai