Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Lietuvių linksmybės

Egidijus Aleksandravičius
Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
| 2015-06-05

Galiu įsivaizduoti, kad, vien žvilgtelėjus į šio kultūros komentaro pavadinimą, daugeliui kils erlickiškos ironijos įtarimas. Lietuvių būdo ir kasdienybės kultūros ekrane linksmumą neabejotinai užgožtų susirūpinusio paniurėlio veidas. Šio savininkas gali laidyti juokus, kurių esmė išsisklaido tarp sadomazochistinės ironijos ir pranašumo geismo užvaldytam pokštininkui būdingų patyčių. Jam vieta TV svogūnų plantacijoje. Visa kita jau priklauso gerųjų išimčių viešpatystei. Vienas kitas išmintingesnis dar leidžia sau karčią autoironiją, bet paprastas pasijuokimas iš savęs, elementarus protingas nerimtumas – jau visai retenybė.

Kadaise Algirdas Julius Greimas svajingai pasakė, jog po Camus ir Sartre’o per daug rimtai į ką nors, ypač į save, žiūrėti labai juokinga. Bet ši mano neretai kartojama išmintis priklausytų sofistikuotos kultūros, storesnes knygas ir ilgesnius pokalbius kultivuojančių žmonių aplinkai. Čia norėtųsi paklausinėti egzistencijos paviršiuje išsibarsčiusios patirties apie lietuvių džiugesio, linksmybės ir juoko apraiškas, iš paskutiniųjų vengiant man kaip ir daugeliui prilimpančios ironijos ir graužaties.

Nuotaika priklauso nuo proto ir moralinio jautrumo.

Neseniai Andriaus Navicko bernardinai.lt pakalbinti kog­nityviosios elgesio terapijos ekspertai Julius Neverauskas ir Giedrė Žalytė priminė vieną naudingą knygą. Ji vadinasi „Nuotaika paklūsta protui“, o ją parašė viena žymiausių JAV terapeučių Christine Padesky ir jos kolega kanadietis Dennis Greenbergeris. Prisidedu prie rekomenduojančių. Tačiau prie abejonių nekeliančio teiginio, kad nuotaika, tad ir linksmumas, priklauso nuo proto, tvirtinčiau, kad viskas priklauso dar ir nuo širdies bei moralinio jautrumo, o kartu sudėjus – nuo tradicijos, supinančios racionalius ir moralizuojančius motyvus. Tai, kas paklūsta protui ir širdžiai, yra kultūros dalis. Tad ir klausinėju, ar visada buvome tokie paniurėliai?

Šioks toks istorikas manyje muistosi ir įtikinėja, kad istoriškai lietuvių liūdesį galima suprasti, nes ilgai jaučiamos soviet­mečio skriaudų traumos. O lietuviško linksmumo klausimas daug sudėtingesnis. Išgyvenome ilgus civilizacijos sėkmių laikus, nebuvome labiausiai badaujantis Europos kraštas, bent dalyje Lietuvos baudžiava nebuvo beribė, ir iki pat XIX a. išvakarių traukėme imigrantus iš Vakarų ir Rytų. Juk aišku, kad pragaras ar pasmerktųjų laivas negundo kolonistų. Folkloristai mūsų dainose ras ne tik graudulį, bet ir gebėjimą dalytis kasdieniu džiugesiu. Griežtesniems protestantams Mažojoje Lietuvoje regėjosi pernelyg linksmos lietuvininkų drapanos, nuodėmingai skambios dainos. Bet ir ne apie tokias išnykusio agrarinio pasaulio linksmybes čia norisi užsiminti. Štai XIX a. pabaigoje, tad rusams viešpataujant, modernybės slenkstį minančios Lietuvos žmogus gali nustebinti linksmumu. Tai primena Venclovų namuose-muziejuje įvykęs prof. Merkelio Račkausko 130-ųjų gimimo metinių vakaras. Šis žemaičių bajorų palikuonis ir poeto Tomo Venclovos senelis mums paliko unikalius „Užrašus. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy“.

Jis iš labai arti aprašinėja po sukilimo rusų terorizuojamo krašto gyvenimą. Unikaliausia jo įžvalga liečia tokią krašto tarp Šiaulių ir Kurtuvėnų nuskurdusių plikbajorių aplinką, kuri po visų pralaimėjimų, konfiskacijų, kontribucijų buvo pasmerkta kęsti didelį skurdą. Buvusios Žemaitijos dvarų gražuolės seno suklypusiuose Šiaulių priemiesčių nameliuose, o palikuonims vienintelis būdas susigrąžinti prarastą orumą buvo mokslai. Ką pastebėjo memuarų autorius? Net jei tie bajoriškos kilties varguoliai buvo tapę aristokratų ir turtingų žemvaldžių paniekintaisiais, jei stiprūs ir pasiturintys lietuviai ūkininkai iš jų vis labiau šaipėsi, ta terpė gyveno sau būdingą gyvenimą. Šurmuliavo karčiamose ir naujai atsirandančiose kavinėse, skaitė laikraščius, politikavo, aptarinėjo pasaulio bėdas, laukdami rusų nuopuolio ir naujos progos pakelti ginklus ir vėliavas kaip 1863-iaisiais. Ir tai Merkelio Račkausko pastebėjimas, kuris man turi aukso puodo vertę: …Ir niekad nemačiau jų nusiminusių, vis pokštaujantys, pilni linksmos gyvasties.

Net jei šie žmonės buvo labai ypatinga lietuvių rūšis, jų buvo labai daug ir jie kūrė tam tikrą charakterį, kuris neišnyko nei per Pirmąjį pasaulinį karą, nei Vasario 16-osios Respublikos laikais. Pulgis Andriušis galėtų būti skaitomas šioje istorinėje plotmėje. Lietuviai, prieš prarasdami linksmus bruožus, taip pat perėjo begalinius vargus. Įkyriai peršasi mintis, kad ne materialinis pasiturėjimas ir galimybė uždirbti daug pinigų arba pasiekti galios aukštumas buvo svarbiausia tokio prarasto mūsų bruožo priežastis. Būtų pernelyg paprasta. Nuotaika priklauso nuo proto ir moralinio jautrumo, galiausiai nuo tarsi visai nenaudingo idealizmo ir vaikiškai naivaus paikavimo. Ir šiandienos globalių iššūkių fone primena begalinę nenaudingų dalykų naudą.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135095 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-12 17:23:49 [post_date_gmt] => 2015-05-12 15:23:49 [post_content] => [post_title] => © Tomas Piliponis [post_excerpt] => Egidijus Aleksandravičius [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => a-tomas-piliponis-71 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-12 17:23:49 [post_modified_gmt] => 2015-05-12 15:23:49 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135094 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/Egidijus_Aleksandravicius2_small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai