Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Makroekonominė netvarka

Robertas Skidelsky
Jungtinės Karalystės lordų rūmų narys ir Voriko universiteto politinės ekonomikos garbės profesorius
| 2015-06-04

Vos prieš kelerius metus ekonomistai tvirtai įrodinėjo, kad Didžioji depresija niekada nebepasikartos. Ir tam tikru atžvilgiu jie buvo teisūs. 2008 m. prasidėjus finansų krizei, atėjo Didžioji recesija. Vy­riausybėms žalą pavyko suvaldyti tik į pasaulio ekonomiką įliejus daugybę pinigų ir palūkanų normas sumažinus beveik iki nulio. Tačiau, su­s­tabdžius 2008–2009 m. krytį, intelektinė ir politinė amunicija baigėsi.

Ekonomikos ekspertai valdžią ramino, kad ūkis sparčiai atsigaus. Ir jis iš tikrųjų šiek tiek atsitiesė, bet 2010-aisiais vėl sustojo. Dėl tokio nuosmukio išsipūtė biudžeto deficitas. Tikėtasi, kad jį sumažins netrukus prasidėsiantis naujas augimo etapas. Kai kuriose euro zonos šalyse, kaip antai Graikijoje, gelbstint bankus privačios skolos buvo nacionalizuotos ir dėl to užklupo valstybės skolos krizė.

Imta kalbėti apie fiskalinio deficito problemas, aptarinėti jo ir tvarios ekonomikos ryšį. Ar vy­riausybėms derėtų sąmoningai didinti biudžeto skyles, siekiant atsverti smunkančią namų ūkių ir investicijų paklausą? O gal reikėtų apkarpyti viešąsias išlaidas, kad liktų pinigų privačioms išlaidoms?

Priklausomai nuo prielankumo vienai ar kitai makroekonomikos teorijai, abu pasirinkimai galėjo būti vertinami kaip augimo politika. Pirmu atveju ekonomika būtų buvusi priversta judėti pirmyn vyriausybei padidinus viešąsias išlaidas, o antru – jas mažinus. Keinsizmo teorija remia pirmąjį variantą, bet valdžia vienbalsiai palaikė antrąjį.

Sprendimo padariniai akivaizdūs. Dabar be­veik visuotinai sutariama, kad nuo 2010 m. griežtumas išsivys­čiusiems ūkiams kainavo 5–10 procentinių punktų bendrojo vidaus produkto (BVP). Visa ši produkcija ir pajamos prarastos amžiams. Kadangi fiskalinis asketizmas pristabdė ekonomiką, dabar kur kas sunkiau aplopyti biudžeto skyles ir grąžinti nacionalines skolas, vertinant BVP dalimi. Paaiškėjo, kad karpyti viešąsias išlaidas – ne tas pats, kas mažinti deficitą, nes taip pjaunama ir ekonomika.
Tuo ginčai turėjo baigtis. Deja. Kai kurie ekonomistai tvirtina, kad 2010 m. vyriausybėms kilo pavojus išardyti pusiausvyrą: mažinant deficitą grėsė sulėtinti ūkio apsukas, bet to nesiėmus  viskas galėjo baigtis dar blogiau.

Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas su panieka atsiliepė apie „pasitikėjimo fėją“, teiginį, kad fiskalinė politika turi įgyti obligacijų rinkų paramą.

Teigta, kad keinsistų sprendime neatsižvelgta į tai, kaip viešųjų finansų politika pakeis visuomenės nuotaikas. Jei žmonės būtų įsitikinę, kad deficitą suvaldyti yra teisingas žingsnis, jam leidžiant augti stimuliuojamasis poveikis išnyktų. Manydami, kad papildomos išlaidos bus kompensuotos didesniais mokesčiais, namų ū­­kiai ir įmonės imtų labiau taupyti. Baimindamosi, kad vyriausybės nesugebės įvykdyti finansinių įsipareigojimų, obligacijų rinkos joms nustatytų nepakeliamas palūkanų normas.
Galiausiai išsakytas lemiamas argumentas. Įsipareigodami taupyti finansų ministrai leido sau paišlaidauti. Kalbėdami apie fiskalines dorybes, jie galėjo pasiduoti silpnybėms. Taigi, sukurti iliuziją taupant mažiau, nei žadėta. Daugelis būtent taip ir pasielgė.

Tai dalis netvarkos, kurion pateko makroekonomika. Į ekonomiką perkėlus įsitikinimus ir lūkesčius, viešųjų finansų politikos padarinius sunku apibrėžti. Pernelyg daug priklauso nuo to, ko žmonės tikisi iš vienų ar kitų sprendimų. Kaip pasakytų ekonomistas, politikos padariniai priklauso nuo modelio.

Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas su panieka atsiliepė apie „pasitikėjimo fėją“, teiginį, kad fiskalinė politika turi įgyti obligacijų rinkų paramą. Tačiau pripažinti, kad reali politika tik pablogino padėtį, nereiškia, jog buvo geresnių pasirinkimo variantų. Tinkamos politikos sėkmė gali priklausyti nuo to, kokio jos poveikio tikisi visuomenė. Bet kyla pagrįstas klausimas, kodėl žmonių lūkesčiai turėtų būti klaidingi?

Jei viešųjų finansų politika įstringa, toks pat likimas ištinka ir pinigų politiką. Centriniai bankai bando išvengti „pasitikėjimo fėjos“ spausdindami pinigus – iš esmės, antrinėse rinkose pirkdami vyriausybės obligacijas. Tikimasi, kad papildomos lėšos prasismelks į ekonomiką ir ją išjudins. Siekdamas apsidrausti nuo Vokietijos veto dėl fiskalinės plėtros, Europos centrinis bankas neseniai pradėjo 1,1 trln. eurų obligacijų supirkimo programą.

Tačiau vadinamojo kiekybinio palengvi­nimo poveikis irgi priklauso nuo lūkesčių. Jei gavusios pinigų įmonės taps patiklesnės, tikrai pradės išlaidauti. O jei politika vers abejoti, bendrovės taupys.

Kiekybinio palengvinimo padariniai JAV ir Jungtinėje Karalystėje dviprasmiški. Tiesa, sumažėjus pajamingumui vyriausybės galėjo pigiau pasiskolinti. Bet bankai neskubėjo dalyti gautų pinigų. Iš dalies dėl to, kad juos panaudojo savo skoloms grąžinti, o iš dalies dėl menkos paskolų paklausos.

Kiekybinis palengvinimas itin teigiamai paveikė turto (daugiausia finansinio) kainą. Ta­čiau dar labiau pralobę turtuoliai nebūtinai ims išlaidauti, tad tokia padėtis skatina nelygybę ir kėsinasi išpūsti turto burbulus, o šie gali sukelti naują finansinį krachą.

Taigi, pokrizinį laikotarpį pradedame vis dar negalėdami sutarti, kuri makroekonomikos politika yra teisinga ir kaip išvengti nuosmukių ateityje. Didieji lūkesčiai siejami su geresniu finansiniu reguliavimu, kuris nebeleistų susidaryti beribėms skoloms. Tačiau kas yra saikas? Ar centriniai bankai ir toliau sieks 2 proc. infliacijos? O gal svarbesnis yra nominaliųjų pajamų tikslas? Kokios turėtų būti naujosios fiskalinės taisyklės ir kaip jas derėtų taikyti (euro zonoje)?2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135220 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-14 11:22:53 [post_date_gmt] => 2015-05-14 09:22:53 [post_content] => [post_title] => Skidelsky Father and Son Discuss `How Much Is Enough' [post_excerpt] => Robertas Skidelsky [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => skidelsky-father-and-son-discuss-how-much-is-enough [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-14 11:22:53 [post_modified_gmt] => 2015-05-14 09:22:53 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135219 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/Robertas-Skidelsky-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai