„Kisa, kam tau pinigai? Tu juk neturi fantazijos!“ – kažkada sakė Ostapas Benderis. Ši frazė puikiai tinka ir užsienio politikai. Jei nėra fantazijos, bet kokie pinigai gali pasirodyti per maži.

Tuomet lieka skųstis, kad esame per maži, per skurdūs ir nieko negalime pakeisti. Arba galima kišti milijonus į „vystomąjį bendradarbiavimą“ ir manyti, kad medelių sodinimas ar rankdarbių dalijimas veikia kaip trąšos demokratijai. Tačiau be fantazijos ir strategijos, ką norima užauginti, bet koks dykumos tręšimas bus beprasmis. Lietuvos strategija Baltarusijos atžvilgiu primena dykumos laistymą – tiesiog žinome, kad reikia kažką laistyti, bet neaišku, ar norime, kad kas nors keistųsi. Taip įpratome tai daryti, kad net, kažkam netikėto atsitikus, kišame galvas į dykumos smėlį, o ne bandome tai panaudoti savo tikslams. Tiesa, būtų paprasčiau, jei bent būtų žinoma, kokie tie tikslai.

Viešųjų ryšių prasme akcija „užmėtykime meškiukais Aliaksandrą Lukašenką“ pranoko visus lūkesčius. Visa Europa jau maždaug mėnesį daugiau ar mažiau girdi apie šį įvykį. Reakcija, kurią sukėlė meškiukų mėtymas Baltarusijoje, perkėlė šį įvykį į aukščiausią politinį lygį: ne tik Baltarusijoje, Švedijoje ar Lietuvoje, bet ir Briuselyje imta karštligiškai galvoti, kaip diplomatinėmis priemonėmis suvaldyti įsisiūbavusią dar vieną krizę.

Todėl būtų galima sveikinti švedų viešųjų ryšių agentūrą su puikia savireklamos akcija. Anot agentūros vadovo, ji kainavo apie 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų). Tačiau tai ne pirmas kartas, kai „Studio Total“ nemažus pinigus „paleidžia vėjais“. 2010 m. jie tiesiogine šio žodžio prasme sudegino 100 tūkst. Švedijos kronų (apie 42 tūkst. litų) protestuodami prieš nelygius atlyginimus. Partizaninės reklamos specialistai tikrai moka patraukti dėmesį ir greičiausiai jiems tai atsipirks. O politines pasekmes teks srėbti ne tik švedams, kurių visi diplomatai buvo išprašyti iš Minsko, bet ir Lietuvai bei ES. Meškiukų akcija užklupo nepasiruošusius ne tik Baltarusijos pasieniečius ir saugumo tarnybas, bet ir Lietuvos bei ES diplomatus. Vienintelis pratimas, kurį bemaž automatiškai atliko mūsų politikai – lyg stručiai įkišo galvą į žemę ir kartojo, kad „nieko nematėme, tad nieko ir neįvyko“.

Tam tikru momentu šis veiksmas galėjo būti palaikytas tikslinga politine strategija. Po liepos 4 d., kuomet Baltarusijoje buvo išmėtyti meškiukai, įvykį neigė tiek Minsko režimas, tiek Lietuva. Atrodė, tarsi būtų suderintos pozicijos, ir patvirtina dviprasmišką Vilniaus poziciją – tyliai remti opoziciją, tačiau neprovokuoti be reikalo A. Lukašenkos ir oficialiu lygiu priešintis ES ekonominių sankcijų taikymui Baltarusijai. Tokia politika turi savo logiką: per Lietuvą eina nemaži Baltarusijos prekių srautai, o visiškas Baltarusijos izoliavimas tik stiprins Maskvos įtaką Minskui. Tylėdamos Lietuvos institucijos tarsi darė paslaugą A. Lukašenkos režimui, nes parėmė pradinę versiją, kad „nieko neįvyko“.2 psl. >>