Internetas, be jokios abejonės, yra vienas svarbiausių žmonijos išradimų per visą jos gyvavimo istoriją. Ir galingas ginklas. Jo triuškinančia jėga galėjome įsitikinti praėjusiais metais, kai socialiniuose tinkluose kilęs „arabų pavasaris“ nušlavė Tuniso ir Egipto režimus, vėliau, ne be užsienio ginkluotųjų pajėgų pagalbos, iš posto išvertė ir Libijos tironą Muammarą Gaddafį.

Kita vertus, internetas pirmiausia yra komunalinė paslauga. Tokia pati, kaip ir vandentiekis, kuris buityje suteikia daug patogumo, tačiau nesaugomas, neprižiūrimas ar naudojamas neatsakingai gali sukelti neigiamų pasekmių – vandentiekiu gali plisti sveikatai pavojingos bakterijos ar paprasčiausiai galime užlieti kaimyno butą.

Vienas esminių interneto pranašumų – galimybė labai pigiai ar visiškai nemokamai skleisti, dalytis ir gauti informaciją. Tai, kas anksčiau išimtinai buvo laikraščių, radijo ir televizijos stočių, tiksliau sakant, profesionalių žurnalistų privilegija ir nuosavybė, dabar yra prieinama kiekvienam – pareikšti nuomonę ir skleisti informaciją socialiniuose tinkluose ar interneto portalų komentaruose gali bet kas. Iš pirmo žvilgsnio, tai – svaiginanti laisvė. Tačiau ten, kur daug galimybių ir mažai atsakomybės, slypi didžiausi pavojai.

Interneto portalai, skatinantys lankytojus komentaruose reikšti savo nuomonę, kratosi atsakomybės už anonimų skleidžiamą šmeižtą, įžeidinėjimus, kurstomą tautinę ar rasinę neapykantą. Iniciatyvos griežčiau kontroliuoti portaluose skelbiamų komentarų turinį iki šiol sulaukdavo didžiulio pasipriešinimo.

Tokiais atvejais mėgstama mojuoti „cenzūros“ vėliava. Bet tai ir yra pati didžiausia apgaulė. Ar užkardas šmeižtui, melui ir gandams galima vadinti cenzūra? Atsakymas yra gerokai banalesnis, o tiesą bandoma slėpti prisidengiant žodžio laisvės idealais – interneto portalams finansiškai naudingas kuo didesnis komentarų srautas, nes tai generuoja reklamos pinigus. Kartu prižiūrėti didžiulį komentarų srautą ir nepub­likuoti tų, kurie kėsinasi į kitų asmenų garbę bei orumą, reikštų nemenkas papildomas išlaidas personalui. Tad tai grynai komercinis klausimas – sumažėjus pajamoms iš reklamos ir padidėjus sąnaudoms, tikėtina, Lietuvoje kai kurių portalų finansiniai rodikliai taptų gerokai prastesni.

Informacijos įvairovė interneto portaluose gana dažnai turi komišką atspalvį – siekiant bet kokia kaina padidinti lankytojų skaičių šalia politikos, ekonomikos ar sporto aktualijų nagrinėjamos tokios temos kaip oralinio sekso žala ar kitas prie pornografijos ribos pavojingai priartėjęs turinys.

Abejonių kelia ir teiginys, esą interneto portalai užtikrina žinių gausą ir nuomonių įvairovę. Nors rinkoje aktyviai konkuruoja 6–7 dideli naujienų portalai, jų redakcijos dideles pajėgas skiria naujienų kopijavimui iš konkurentų ar kitų informacijos šaltinių. Autorių teisių pažeidimai ir informacijos vagystė iš užsienio žiniasklaidos priemonių yra atskira tema, tačiau šia yda serga ne tik Lietuvos portalai, bet ir kai kurie laikraščiai bei žurnalai. Faktas yra tas, kad originaliam ir profesionaliam žiniasklaidos turiniui kurti trūksta lėšų, o įpratinusios auditoriją žinias gauti nemokamai, žiniasklaidos priemonės užtvenkė svarbų finansavimo šaltinį. Pirmenybė teikiama informacijos kiekiui ir greičiui, o investuoti į kokybišką turinį lieka vis mažiau noro ir galimybių.2 psl. >>