Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Partijos ar amoralios klikos?

Leonidas Donskis
Filosofas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius
| 2015-06-01

Politinių partijų ir partinės tapatybės dabarties bei ateities klausimai mūsų viešojoje erdvėje nuskamba vis rimčiau ir aktualiau. Nieko nuostabaus – apie politinių partijų ateitį dažniau prabylama ir Vakarų Europoje, kurioje jos egzistuoja daug šimtmečių. Mūsų šalyje partijos išgyvena paauglystę, palyginti su Vakarų Europos politinių partijų istorija.

Romos popiežių rėmę Italijos gvelfai (it. Guelfi, vok. Welf) ir jiems oponavę Šventosios Romos imperijos valdovo rėmėjai gibelinai (it. Ghibellini, vok. Waiblingen arba Wibelingen) Bavarijoje gyvavo jau XI a., o Italijoje įsitvirtino XII a. Friedricho Barbarossos laikais. Anglijos Baltosios rožės (Jorko karališkosios frakcijos) ir Raudonosios rožės (Lankasterio frakcijos) karas XV a. taip pat buvo ne kas kita, kaip politinių partijų protagonistų kova dėl sosto. O britų monarchistai toriai ir parlamento bei liaudies šalininkai vigai, kuriuos šiandien būtų galima vadinti klasikinių konservatorių ir liberalų protėviais, kilo XVII a.

Tad mes išgyvename palaimingą partinę ir apskritai politinę vaikystę (geriausiu atveju – paauglystę). Tiesiog dramatiškai pagreitėjęs gyvenimas mus privertė per 25 metus išeiti Vakarų Europos šimtmečių pamokas. Šiek tiek pagelbėjo trapus ir trumpas demokratijos laikotarpis ikikarinėje Lietuvoje. Tiesa, turtinga mūsų politinė istorija nuo LDK laikų, bet neapsigaukime – jei Vakarų Europa šimtmečius reiškė tęstinumą, Vidurio Europa simbolizavo pasitraukimus ir sugrįžimus į savo istoriją ir politinę laisvę. LDK istorija menkai dalyvavo lietuviškoje modernybėje, įskaitant ir politikos raidą, o Lietuvos Respublika iki karo ne tik buvo įsitraukusi į politiką, bet ir iš esmės sukūrė ją.

Šiandienė Lietuva, palyginti su Vengrija, Bulgarija, Graikija ar Kipru, atrodo kaip Vakarai.

O kas gi šiandien yra mūsų partijos? Kokia jų būklė? Ar yra tikra, nefiktyvi partinė tapatybė dabartinėje Lietuvoje? Ar partijos pagaliau tapo tikrais mūsų demokratijos saugikliais, valdžios ir pilietinės visuomenės tarpininkais, ar jos vis dėlto tėra viso labo amoralios gaujos, klikos, valdžios mechanikos grupės, kurių nesieja jokia tapatybė, vertybės ir reikšmingesni įsipareigojimai visuomenei bei šaliai?

Nesu didelis mūsų politikos skeptikas ar juolab pesimistas. Ne šventieji puodus lipdo ir Vakarų Europos politikoje, rimtų krizių net ten patiria istorinės ir didžiosios politinės partijos, nes joms ant kulnų lipa visokie partiniai naujadarai ir populistiniai dariniai. Vokietijos liberalai nebepajėgia rinkimuose nugalėti tokio kuriozo, kaip Piratų partija, o britų toriai dreba iš baimės, kad iš jų elektorato galutinai nepaveržtų talentingo politinio klouno ir Vladimiro Putino gerbėjo Nigelo Farage’o UKIP (United Kingdom Independence Party). Privačią imigrantų ir musulmonų baimę viešąja politika pavertę populistai, tokie kaip Nacionalinis frontas, jau seniai graso iš politikos avanscenos išstumti Prancūzijos konservatorius ir socialistus.

Ką ir kalbėti apie Vidurio Europos matricą – dvipartystę, į siautulingo antagonizmo tango įtraukiančią ekskomunistų partiją, kuriai į atlapus kimba tolimos dešinės partija tapę eksliberalai, ginantys „tradicines“ vertybes ir moralinę daugumą. Per vidurį nebelieka nieko ir šį vakuu­mą užpildo fašistinė partija – Vengrija tapo tokios matricos įsikūnijimu. Šiandienė Lietuva, palyginti su Vengrija, Bulgarija, Graikija ar Kipru, atrodo kaip Vakarai. Ypač tarp socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos įsiterpus Liberalų sąjūdžiui, platesniame europiniame peizaže Lietuva atrodo tikrai neblogai.

Kad ir kaip būtų, neskubėkime triumfuoti. Socialinių sąjūdžių sėkmė savivaldos rinkimuose siunčia žinią, kad politinės partijos anksčiau ar vėliau turės juos integruoti arba pačios tapti panašios į tuos sąjūdžius, kad nežlugtų. Ispanijos Indig­nados jau pasiuntė šią žinią, o mūsų sąjūdžiai ją išplatino savaip. Ne tik baimė, bet ir apolitiškumas – arba ėjimas į politiką protestuojant prieš oficialią politiką bei partijas – tapo itin paklausia preke.

Svarbiausia, nepamirškime, kad Lietuva – tai ne vien Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Apstu mažų miestelių, kuriuos valdo partiniai baronai, savo svitoje turintys kišeninių juristų ir įdarbintų lojalistų. Pakanka ir administratorių, kurie į darbą priima tik įstojusius į „teisingą“ partiją. Kol neatsikratėme šio grotesko, negalime vienareikšmiškai vertinti ir savo didžiųjų politinių partijų.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135046 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-12 15:50:03 [post_date_gmt] => 2015-05-12 13:50:03 [post_content] => [post_title] => Brussels, 19 December 2011 [post_excerpt] => Leonidas Donskis [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => brussels-19-december-2011-5 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-12 15:50:03 [post_modified_gmt] => 2015-05-12 13:50:03 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135045 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/Leonidas-Donskis-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai