Pensijų kaupimo įstatymo pataisos, atsidūrusios Seime, atnaujino principinę diskusiją apie kaupiamųjų pensijų vietą ir vaidmenį Lietuvos pensijų sistemoje. Kaupiamoji pensijų dalis Lietuvoje atsirado 2004 metais. Šiandieninės diskusijos kontekste verta prisiminti tuometinės reformos nuostatas ir iš naujo jas įvertinti.

Vykdant reformą, buvo nuspręsta leisti apdraustiesiems dalį privalomai mokamų pensijų draudimo įmokų mokėti ne „Sodrai“, o į pensijų fondų valdomas (patikėjimo teise) asmenines sąskaitas – vadinamąją antrąją pensijų pakopą.

Panašią reformą anuo metu jau buvo įvykdžiusios dauguma pokomunistinių šalių, ir Lietuvos valdžia iš visų pusių buvo atakuojama už vėlavimą įdiegti tokią pažangią, jos šalininkų nuomone, pensijų sistemą. Ji buvo Pasaulio banko primygtinai rekomenduojama būtent pokomunistinėms šalims. Vakarų šalys tokios pensijų rūšies niekada neturėjo – ten antrosios pakopos vietą užėmė ir tebeužima profesinės pensijos, kurių Lietuvoje iki šiol nėra.

Iš reformos buvo tikimasi, kad ilgalaikėje perspektyvoje pensijos būtų didesnės, nes investuotos būsimųjų pensininkų lėšos vidutiniškai didėtų greičiau nei šalies BVP, kurio augimas, apskritai imant, nulemia tradicinių einamojo finansavimo pensijų dydžius.

Tačiau bene svarbiausiu reformos motyvu buvo pastangos prisitaikyti prie laukiamų demografinių pokyčių. Prieš akis buvo „geri“ ir vėliau ateisiantys „blogi“ metai. „Gerais“ metai buvo laukiama, kad sparčiai didės dirbančiųjų skaičius, o pensininkų gausės lėčiau. Tačiau buvo matoma, kad po to ateinančiais „blogais“ metais situacija radikaliai keisis: į pensiją išeis gausi pokario metais gimusiųjų karta, o darbo rinka naujomis darbo rankomis beveik nesiplės.

Todėl buvo norima išvengti pavojaus, kad „gerais“ metais pensijos nebūtų padidintos tiek, jog „blogais“ metais, gerokai pasikeitus įmokų mokėtojų ir pensijų gavėjų santykiui, socialinis draudimas jau nebeišgalėtų mokėti padidintų pensijų. Kitaip tariant, reikėjo dalį „gerųjų“ metų pajamų ne panaudoti iš karto, o atidėti „blogųjų“ metų išmokoms.

Žinoma, buvo galima kalbėti, kaip sukaupti rezervą pačioje „Sodroje“. Tačiau, pirma, toks rezervas būtų nesaugus nuo politikų voliuntarizmo, ir tai puikiai įrodė 2008-jųjų patirtis, kai milijardas „Sodros“ rezervo lėšų buvo panaudotas pasaulio rekordui motinystės išmokose pasiekti.

Antra, milijardinės rezervo lėšos negali taip sau imti ir laukti bankų sąskaitose. Reikia jas naudingai investuoti, o „Sodra“ – ne ta institucija, kuri turėtų ir mokėtų profesionaliai vykdyti investicinę veiklą. Be to, „Sodra“ – valstybinė institucija, todėl ji sunkiai galėtų priešintis, sakykim, skambučiams „iš aukščiau“ su prašymais investuoti į abejotino pelningumo, bet pageidautinus projektus.2 psl. >>