Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Pro kaimyno langą

Egidijus Aleksandravičius
Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
| 2014-11-05

Spalio viduryje – nesibaigiančios vasaros rytą – žvelgiam pro Krokuvos viešbučio „Ostoya Palace“ langą į naujai pastatytą, bet labai senoviškai realistinį paminklą Józefo Piłsudskio legionieriams. Kalbamės apie Pirmąjį pasaulinį karą, apie kelių savaičių senumo Tomo Venc­lovos interviu, kurį „Gazeta Wyborcza“ išspausdino su specia­liu kokybės ženklu: Adamas Michnikas rekomenduoja. Mano pašnekovas yra viešbučio budėtojas į vidutinį amžių žengiančio, knygas skaitančio kultivuoto inteligento veidu. Kroato ir iš Vakarų Ukrainos kilusios lenkės sūnus lietuviškai taria „labas“ ir „ačiū“, bet kalbame lenkiškai. „Manau, kad aš jus, lietuvius, suprantu…“ – keliskart pakartoja pašnekovas.

Prieš gerą pusmetį buvo kita, vokiečiai sakytų, panelinė diskusija, kurią vietos akademikai suorganizavo kaimynų tarpusavio įvaizdžiams aptarti. Be iniciatorių krokuviškių lenkų, scenos užstalėje sėdėjome po vieną slovaką, čeką ir lietuvį. Kas mes esame, kaip save suvokiame ir kaip atsispindime kaimynų veidrodžiuose? Tai buvo pokalbio tema, kuri šiandien, t. y. po Maidano ir rusų agresijos Ukrainoje, skamba dar aštriau. Tačiau senos diskusijos prisiminimas yra tik pretekstas mano komentarui. Su gero humoro priemaiša jis telpa štai tokiame epizode. Lenkas sako: „Iš mūsų pusės žvelgiant, čekai atrodo lyg labiausiai į Rytus nutolę vokiečiai…“ Čekas (pavardės neminėsiu, bet jis yra garsus eseistas ir žurnalistas) mesteli: „Iš mūsų pusės regisi, kad lenkai yra labiausiai į Vakarus atklydę rusai… Užtenka palyginti patirtis Varšuvos ir Prahos geležinkelių stotyse perkant bilietus.“

Mūsų, lietuvių, kultūrinė atmintis ir kiek trapokas tapatybės kevalas reikalauja daugiau stiprybės juokauti panašiu stiliumi. Nevalingai abejojantis savimi, neįstengiantis ramiai reflektuoti savo nevisavertiškumo kompleksų asmuo nesunkiai tampa fanatišku pamokslautoju. Štai vokiečių, gal kiek mažiau švedų civilizacinė įtaka bei jos atminties gijos estams leidžia stiprinti savo Nordic dimension dabartyje. Tuomet lietuviai jiems regisi labiau rusai arba labiau rusiški. Pagal polinkius į archajišką autoritarizmą, nestiprų pilietinį individualizmą ir savanoriškų draugijų tinklo retumą, pagal rusišką centralizmą, etatizmą, provincijos nužeminimą, būrišką paklusnumą, masinių ritualų simbolizmą. Kas nors dar pridurtų, kad pagal sadomazochistinį humoro skonį.

Šiandien susidurdami su nepriimtinu terminu „lietuviškai šnekantys rusai“ piktinamės dažniau, nei pripažįstant mus esant posovietiniais žmonėmis.

Labiau kompleksuotai bendruomenei, kurią kamuoja netikrumo jausmas ir savarankiško kritiško žvilgsnio į save stygius, be galo svarbu, kaip kiti mus mato. Akylesni saviškiai, prisidedantys prie kritiškos refleksijos, dažniausiai apmėtomi virtualiais akmenimis. Štai kadaise Nerija Putinaitė rašė, kad XX a. pradžią lietuviai pasiekė lyg kokie „lietuviškai šnekantys rusai“, o jau platesnio skaitytojų rato reakcija buvo tokia, kokios sulaukiama kur nors Graikijoje ar Ispanijoje mūsų turistus pavadinus rusais. Neigiama ir audringa. Manau, kad N. Putinaitės metafora yra taikli ir didele dalimi pagrįsta. Nesutinku tik su tuo, kad dėl to kalti lietuvių atgimimo pionieriai, aušrininkai ir jiems oponavę veikėjai. Būta kitų priežasčių.

Anuomet tikrai buvome panašesni į lenkus. Ir tai yra komentaro nervas. Mūsų panašumas, ne tik masinis daugiau ar mažiau apsišvietusių lietuvių bendravimas lenkų kalba, katalikų tikėjimas ir toks pat antimaskoliškas nusiteikimas, slypėjo kasdienėse manierose, tvarkos ir skonio plotmėse. Kasdienės kultūros klodai, bendravimo ypatumai, pokalbių formos ir net kalbėjimo garsai buvo tokie panašūs, kad atokesnis kitatautis mus nesunkiai galėjo vadinti lenkais. Čia ir slypi vienas svarbesnių dalykų, į kuriuos kreipčiau dėmesį. Lietuvių nepriklausomumo siekis ir skyrybos su lenkais buvo skausmingos ne tik dėl to, kad po Pirmojo pasaulinio karo jie nuo Lietuvos atplėšė Vilnių, bet ir dėl to, kad tapatybės audiniai buvo nuausti iš beveik tokių pačių siūlų. Tad iš čia plaukė skyrybų barnio garsai ir antilenkiškumo ironija.

Šiandien susidurdami su nepriimtinu terminu „lietuviškai šnekantys rusai“ piktinamės dažniau, nei pripažįstant mus esant posovietiniais žmonėmis. Tarp Varšuvos, o juolab Krokuvos ir Prahos veidų, eisenų, manierų yra daugiau panašumo nei tarp Varšuvos ir Vilniaus. Net (gal net ypač) emigracijoje naujieji išeiviai natūraliai glaudžiasi su kitais rusakalbiais, bet rečiau bendrauja su lenkais. Laikai keičiasi. Dabar net labiausiai antirusiškos viešos mūsų deklaracijos skamba labai rusiškai. Kaip dažnos populiarios estrados dainos: žodžiai lietuviški, o muzikos akordai ir melodijos – lyg iš kokio rusų TV kanalo. Beje, tas pats su daugeliu mūsų televizinės kūrybos pavyzdžių. Ar verta apie tai mąstyti? Sakyčiau, taip, nes tik tokiu atveju galime save išugdyti tokius, kokius geidžiame, – be apsimetinėjimo ir pozų.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 131987 [post_author] => 598 [post_date] => 2014-10-31 11:32:56 [post_date_gmt] => 2014-10-31 08:32:56 [post_content] => [post_title] => © Tomas Piliponis [post_excerpt] => Egidijus Aleksandravičius [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => a-tomas-piliponis-64 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-10-31 11:32:56 [post_modified_gmt] => 2014-10-31 08:32:56 [post_content_filtered] => [post_parent] => 131985 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/10/Egidijus_Aleksandravicius2_small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai