Retai kada kultūrinio gyvenimo reiškiniai paskatina pamąstyti apie etiketą. Ribą tarp to, ką mandagu nutylėti ir to, apie ką tylėti tiesiog nebemandagu. Pasakai apie nuogą karalių jau pora šimtų metų, o trypčiojančių prieš jo didenybę ir dvejojančių, sakyti ar ne, vis dar apstu.

Nuogo karaliaus metafora neapleidžia ir galvojant apie „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. Organizatorių valia šiemet šią kino kūrėjų apdovanojimų ceremoniją vedė Hamletas. Bent jau taip eskaluotas pasirinkimas renginio vedėju pasirinkti aktorių Darių Meškauską, kuris, beje, Hamletą suvaidino tikrai ne kine. Šio amplua pasirinkimą galima vertinti įvairiai: galbūt čia saviironiškai užkoduotas „būti ar nebūti“ pačiai apdovanojimų ceremonijai. Visgi dar sėkmingesniu ceremonijos vedėju, pavyzdžiui, kitąmet galėtų tapti nuogas karalius. Tiksliau, remiantis klasiko žodžiais, karalius nuogas.

Juk pompastiško renginio kūrėjai, dalyviai, žiūrovai ir kita intelektualinė ar pseudointelektualinė aplinka taip kantriai jau ne pirmus metus apsimetinėja susirinkę į išskirtinės svarbos kino įvykį. Politikai entuziastingai pasinaudoja proga dar kartą patikinti, kad lietuviškas kinas gyvas, lietuviškas kinas remiamas, o kino politika funkcionuoja visa savo jėga. „Sidabrinių gervių“ komisija gal mažiau entuziastingai, bet kur kas nuosekliau bando įteigti, kad kasmet Lietuvoje sukuriama tiek lietuviško kino šedevrų, jog išdalinti jiems būrį „Sidabrinės gervės“ statulėlių yra vienas juokas. Žiūrovai ir internautai apsimeta, kad pirmą kartą jiems girdimos pavardės svarbesnės už faktą, jog ponia X ant raudonojo kilimo pasirodė su permatoma suknele ir nepermatomu makiažu. Jei karalius ir nuogas, tai net ir toks tą vieną šventinį vakarą jis jaučiasi puikiai.

Pastangos, o ne rezultatas – štai tas figos lapas, pridengiantis lietuviško kino karaliaus gėdą. Prieš apdovanojimus viešumoje pasipila godos apie pasiaukojamą šios srities profesionalų darbą. Filmavimasis be atlygio, nuolatinis plėšymasis tarp teatro, kino ir serialų, entuziastų dėka gyvi kino projektai – visa tai, be abejo, nusipelno paplekšnojimo per petį draugų kompanijoje. Tačiau kai į nacionalinę svarbą pretenduojantys apdovanojimai virsta paguodos prizu už tai, jog „kažkas bent kažką daro“, kyla abejonių, kurias nutylėti gal būtų ir mandagu, bet neteisinga.

Kino sritis, regis, išlieka ta žaidimų aikštelė, kurioje už menkiausią krustelėjimą ar net skaudų tėškimąsi veidu į smėlį gausi paguodos prizą – „Sidabrinę gervę“ ar bent nominaciją.

Argumentas „bent kažką daro“ ne visai dera arba bent neturėtų derėti su profesionalumu. Galbūt giliai širdyje visi esame vaikai, kuriems net griuvus estafetėje ar maratone finišavus paskutiniams norisi sulaukti saldainio, galvos paglostymo ir melagingos paguodos „tu vis tiek buvai geriausias“. Bet suaugusiųjų pasaulyje taisyklės šiek tiek keičiasi. Keista, bet kino sritis, regis, išlieka ta žaidimų aikštelė, kurioje už menkiausią krustelėjimą ar net skaudų tėškimąsi veidu į smėlį gausi paguodos prizą – „Sidabrinę gervę“ ar bent nominaciją. Čia nekelia nuostabos faktas, kad filmas į geriausiųjų rinkimus įtraukiamas net tuo atveju, kai neatitinka komisijos reikalavimų (taip įvyko šiemet). Čia visiškai normalu, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja toks kūrinys, kuriam ta pati komisija nepajėgia skirti daugiau jokios nominacijos – nei už scenarijų, nei už vaidybą, nei už muziką (būtent toks atvejis buvo pernai). Čia savaime suprantama į vieną patiekalą suplakti kino meną ir serialų kepyklą (taip yra nuo pat šių apdovanojimų pradžios).2 psl. >>