Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Veidu į dykynę

Dainius Genys
Sociologas
| 2015-06-10

Viešosios erdvės būklė Lietuvoje nesunkiai įsiterpia tarp aktualiausių ir populiariausių diskusijų temų. Šia kryptimi periodiškai sulaužoma nemažai iečių. Kalbėdamas apie viešąją erdvę turiu omenyje ne vien žiniasklaidos būklę, bet ir bendrą visuomenės dis­kusijų erdvę, kurioje aptariamos idėjos ir ieškoma geriausio sprendimo. Deja, nei gausūs informacijos klodai, nei tariamai augantys gebėjimai ana­lizuoti nesuteikia adekvačių vaisių. Šiandien, ko gero, labiau nei prieš šimtmetį, viešumoje žioji substancijos dykynė. Stebina ne banalybių gausa (bulvaras visada išliks paklausus), o solidumo (argumentų, jų artikuliacijos įvairovės, nuoseklumo, pagarbos) stoka. Kodėl viešumoje nelieka vietos elementariai išminčiai?

Ką stebino, kad savivaldos rinkimuose dalyvavo būrys teistų (už dokumentų klastojimą, įgaliojimų viršijimą, naudojimąsi tarnybine padėtimi ir t. t.) asmenų? Dalis tokių piliečių tapo valdžios žmonėmis, atsakingais už tolesnę valstybės raidą. Beveik nesureaguota, kad TV laida reklamą darosi rodydama nekaltą merginą primušusį nusikaltėlį. Apskritai išminties paieška viešumoje jau kurį laiką redukuota iki archajiškų kai kurių populiariųjų žvaigždžių pamokymų, kaip reikia gyventi. Regis, viešosios nuomonės formavimo srityje būtent populiariosios kultūros veikėjai galutinai pakeitė viešuosius intelektualus ir filosofus. Tiesos ir išminties „koncentratas“ šiandien gaminamas pagal naują receptą.

Ar nebus taip, kad lėkštumo monopolija nepalieka erdvės ne tik dorovinėms nuostatoms, bet ir elementariai išminčiai?

Kiekviename laikotarpyje gausu savų banalybių. Labiausiai stebina tai, kad kontekste, kuris tiesiog prašyti prašosi prasmingumo krislo, netrunka išaiškėti, jog nėra rimtesnės dis­kusijos poreikio. Nesibaigiančių linksmybių fone mažai kam reikia solidžių pokalbių, analizės, publicistikos. Sekli viešoji erdvė, kurioje ištirpdyti bet kokie moralės ir dorovės pamatai, smukdo visuomenės išmintį. Todėl net ir iškilus rimtų tautinių dilemų tesugebama pilstytis purvais ar nudrenuoti link šou.

Mažėjantis dėmesys elementarioms pagarbos ir orumo vertybėms eliminuoja ir dorovines iniciatyvas. Smurto kultūra šiandien veši: nusikalstamumas ir prievarta pelningai ištransliuojami ne tik kaip literatūrinės ar kinematografinės fikcijos, bet ir kaip kasdienio gyvenimo dalis. Tam nėra jokių trukdžių. Tačiau beveik neįmanoma viešai kalbėti, pavyzdžiui, apie moralines visuomenės elgesio problemas ar gyvenimo prasmę (nenusileidžiant iki glamūrinio bulvaro lygio). Žemėlapio su dorovingo elgesio ir moralinio įsipareigojimo orientyrais paieškos šiandien sutartinai laikomos atgyvena ir yra beveik tabu viešojoje erdvėje. Paradoksas, kad juo labiau stinga tokių orientyrų, tuo sunkiau užpildyti šią spragą. Juo didesnis dekadansas, tuo bet koks moralus elgesys ar dorovinis mokymas labiau žeidžia, tad jo išvis atsisakoma.

Laisvė, nepriklausomybė, individualumas ir saviraiška tarsi yra aukščiausios vertybės, dėl kurių vengiama bet kokių moralinių nuostatų. Lyg tariamas nešališkas faktų ir aplinkybių pristatymas, kai išvados paliekamos individualiai sričiai, turėtų byloti viešosios erdvės solidumą. Tačiau daugeliu atvejų atsiribojimas nuo padarinių įvertinimo ir dangstymasis nešališkumu eliminuoja svarbiausią diskusijų dalį – atsakymą į klausimą, kaip konkreti idėja ar elgesys veikia visuomenę? Ar nebus taip, kad lėkštumo mono­polija nepalieka erdvės ne tik dorovinėms nuostatoms, bet ir elementariai išminčiai?

Pabaigoje pateikiu netrumpą citatą, kurios pasirinkimą lėmė sąmoningas noras leisti skaitytojui įsijausti į cituojamo autoriaus epochos dvasią:

„Žmonės tokioje karštligiškoje sumaištyje, skuboje, nerime, tokioje darbo įtampoje, visuomet nukreiptoje į ką nors visiškai nereikalinga ir netgi kenksminga, taip apimti nuolatinio žavėjimosi savimi, kad ne tik nemato, nenori ir negali matyti savo pamišimo, bet ir juo didžiuojasi, laukia iš jo visokių gėrybių ir, laukdami tų didžiulių gėrybių, vis labiau ir labiau svaiginasi naujais ir naujais sumanymais, turinčiais vieną tikslą – užsimiršti, vis labiau ir labiau klimpsta neviltyje ir neišsprendžiamuose politikos, ekonomikos, estetikos bei dorovės prieštaravimuose.“

Atidesnis skaitovas greičiausiai atpažino gan kategorišką ir tiesmuką Levo Tolstojaus toną, o gal net ir pasažą iš nebaigtos esė „Apie pamišimą“. Sunku patikėti, kad aptariami kiek daugiau nei 100 metų senumo reikalai. Išties prabėgo daug laiko, bet ar kas nors pasikeitė?

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135131 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-13 15:48:15 [post_date_gmt] => 2015-05-13 13:48:15 [post_content] => [post_title] => Dainius Genys small [post_excerpt] => Dainius Genys [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dainius-genys-small-4 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-13 15:48:15 [post_modified_gmt] => 2015-05-13 13:48:15 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135130 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/Dainius-Genys-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai