Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Komentarai

Vieno lietuvio vertė

Marius Laurinavičius
IQ užsienio politikos apžvalgininkas, Rytų Europos studijų centro ekspertas
| 2015-01-03

Šiam IQ numeriui rengdamas rašinį apie Ukrainos ministru tapusį lietuvį Aivarą Abromavičių ir labai neįprastą Kijevo sprendimą užsieniečiams patikėti svarbius postus vyriausybėje, negalėjau atsikratyti kelių senų minčių.

Pirma – mes, lietuviai, vis dėlto turime kuo didžiuotis. Kad ir kokios būtų tikrosios A. Abromavičiaus paskyrimo į Ukrainos ministrų kabinetą aplinkybės ir priežastys, viena yra neginčijama. Tokiai milžiniškai šaliai prireikė lietuvio pagalbos lemtingu jos istorijos momentu. Šis paskyrimas bet kuriuo atveju susijęs su įspūdingais asmeniniais A. Abromavičiaus laimėjimais ir jų įvertinimu Ukrainoje.

Ir tokių lietuvių pasaulyje, kurie kiekvienas yra lyderiai savo srityje, nebūtinai politikoje, ekonomikoje, diplomatijoje arba apskritai viešajame sektoriuje, yra ne vienas, ne du ir ne dešimt.

Dabar pabandykime įsivaizduoti jų vertę tokiai mažai valstybei kaip Lietuva. Ir kaip tą vertę būtų galima paversti visos šalies stiprybe, jei pagaliau susitelktume.

Visa ši loginė seka veda prie antros senos mano minties: kaip vis dėlto atsitinka, kad Lietuva pernelyg dažnai neišnaudoja tokių piliečių. Tą patį, ko gero, būtų galima pasakyti apie visus lietuvius, tačiau labiausiai tai matoma su valstybės politika ir ekonomika susijusiose srityse.

Galėčiau įvardyti ne vieną pavyzdį, kai dėl kieno nors ambicijų ar tiesiog pasidalijimo į „savus“ ir „svetimus“ pagal seniai žinomą posakį „trys lietyviai – penkios partijos“ mūsų šalies interesams neišnaudojami net į įtakingus postus ES prasimušę tautiečiai.

Lietuvių, kurie kiekvienas yra lyderiai savo srityje, pasaulyje yra ne vienas, ne du ir ne dešimt.

A. Abromavičius nenukrito iš dangaus ir negalima sakyti, kad niekas apie jį nieko anksčiau nežinojo. Žinojo. Ir su juo bendravo. Tiek verslininkai, tiek diplomatai, tiek valdžios atstovai. A. Abromavičius dar 2011 m. viename interviu pripažino, kad į jo biurą buvo atvykęs ir šalies premjeras. Atrodo, kad apie jį bent jau žinojo ir prezidentūra.

Bet lietuvis vis dėlto netapo mūsų šalies atstovu Ukrainos vyriausybėje. Laukia ir simbolinė to įrodymo procedūra – A. Abromavičius neteks Lietuvos pilietybės, nes prieš prisiekdamas Radoje turėjo tapti šios šalies piliečiu.

Ar galėjo būti kitaip? Ar galime bent pasvajoti, jog kiekvienas lietuvis, kad ir kur būtų, kad ir ką veiktų, jaustųsi tėvynės dalimi, kad kitam tautiečiui ateityje tapus kitos (žinoma, mums draugiškos) valstybės ministru ar dar kuo nors, Lietuva nebus „ne prie ko“, kad ir kas inicijuotų tokį sprendimą? Ir juo labiau kad tas lietuvis nebus „baudžiamas“ pilietybės atėmimu?

Žinoma, yra įstatymai ir jų būtina paisyti. Taip pat dėl pilietybės. Bet įstatymus galima keisti. Tik ar to pakaks? Ar užteks net įvairiausių „Globalios Lietuvos“ ir panašių strategijų? Gal mums reikia ką nors keisti savyje? Ką nors, kas galbūt būtų net išlikimo garantas tokiai mažai ir į nepalankią geopolitinę padėtį patekusiai valstybei.

Kalbu ne vien apie politiką ir aukštus postus. Prisiminiau kiek anksčiau sklidusias kalbas apie vadinamąją serbų mafiją krepšinyje. Esą jei į kurią nors Europos komandą at­vyksta serbų treneris, žiūrėk, ten netrukus įsikurs visa tautiečių kolonija. Jis kviečiasi padėjėją serbą, jam būtinai prireikia serbų žaidėjų ir taip toliau.

Panašiai kone visuomet elgėsi dabartinės Lietuvos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas. O daugiau?

Grįžkime prie politikos. Ir net prie Ukrainos, kurios valdžioje dabar jau yra net trys lietuviai: A. Abromavičius, Algirdas Šemeta ir Nerijus Udrėnas. Formuojasi savotiška lietuvių mafija gerąja prasme? Jie koordinuos savo darbą, dalysis žiniomis, padės vieni kitiems, o visi kartu savo siekius bei vizijas derins ir su Lietuvos atstovais Vilniuje? Juk iš esmės visi privalėtų turėti net vieną tikslą – įgyvendinti tikras reformas Ukrainoje ir ją transformuoti į normalią europietišką valstybę.

Norėčiau tuo tikėti, bet vis dėlto būčiau linkęs abejoti. Veikiau jau jie raitosis rankoves kiekvienas atskirai ir viską derins tik su tiesiogiai juos paskyrusiomis institucijomis.

Todėl šį komentarą noriu užbaigti neįprastai – kalėdiniu palinkėjimu dažniau prisiminti turbūt visiems žinomą pasaką apie tėvą, kuris vaikams parodė, kaip lengva šluotą sulaužyti po vieną šakelę ir kaip sunku – visą.

Ir prisiminti, kad vienintelis Lietuvos turtas esme mes, jos žmonės. Tik būtina išmokti jį išnaudoti. Net jei kalbama tik apie vieną lietuvį.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 133026 [post_author] => 598 [post_date] => 2014-12-19 13:45:34 [post_date_gmt] => 2014-12-19 11:45:34 [post_content] => [post_title] => Marius Laurinavicius small [post_excerpt] => Marius Laurinavičius [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => marius-laurinavicius-small-9 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-12-19 13:45:34 [post_modified_gmt] => 2014-12-19 11:45:34 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133025 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/12/Marius-Laurinavicius-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai