„Vilnius Jazz 2011“: konceptualus įsibėgėjimas

Darganoms užklupus miestą, ūkanotas antradienio vakaras šiltuose namuose būtų buvęs neblogas pasirinkimas: šiame teiginyje yra tiesos – grupei melomanų namais spalio 11-osios vakarui tapo sostinės Šv.Kotrynos bažnyčia, kurios interjeras šįkart pasitiko vaizdu, visiškai priešingu pilkam išorės rudens peizažui: pasteliniame apšvietime paskendusi scena puikiai įprasmino 24-ojo tarptautinio festivalio „Vilnius Jazz“ inauguraciją.

Tradicinis pluoštas epitetų penkiuose vakaruose pasirodysiantiems atlikėjams ir festivalio organizatoriaus Antano Gusčio sveikinimo žodis perdavė eterį ilgai intrigavusiam Artūro Bumšteino ir Liudo Mockūno audiovizualiniam projektui – dedikacijai M.K.Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms – „Voicescapes. Homage fo MKČ“. Drąsu būtų buvę spėti apie būsimąjį pasirodymą iš keleto prieš renginį pasirodžiusių spaudos pranešimų. Dar daugiau: susieti į vieną visumą elektroninius A.Bumšteino generuojamus virpesius ir L.Mockūno saksofono variacijas nepakanka nei pirmųjų minučių, nei pirmojo pusvalandžio.

Kaip bebūtų, dedikacija tarsi auga ir atgaivina sąmonėje pastelinių atspalvių didžiojo kūrėjo darbus. Įspūdį sustiprina muzikinės M.K.Čiurlionio genijaus pusės chorinių kūrinių, atliktų kolektyvo „Jauna Muzika“ intarpai. Išsisklaidžiusios didžiojo menininko kūrybos dulkės nusėda sąmonėje iki pirmosios oficialios festivalio dienos: dvi paros – pakankamas laiko tarpas sudėlioti konceptualiojo vakaro įspūdžius į vidinius „stalčiukus“ ir paruošti jutimo receptorius naujiems garsų paveikslams.

Ketvirtadienio vakarą rusų dramos teatro link lydi savotiškas deja-vu: palengva krentantis lietus ir spalvotų lapų kilimas teatro prieigose, besišnekučiuojančios, atrodytų, ką tik matytos personos sukuria vaizdinį, jog 2010-ųjų renginiai vyko tarsi vakar. Prie solidžios ketvirtadalio amžiaus ribos priartėjusi džiazo fiesta startuoja. Sutapimas ar ne, perėjimas nuo antradienio „Balsovaizdžių“ prie pirmųjų užsienio svečių, atvykusių iš Šveicarijos, „Marie Meta Louise“, nesukelia pojūčių komplikacijų – neįpareigojantys trio eksperimentai buvo būtent tai, ko norėjosi festivalio pradžioje – kartkartėmis labiau primenantys alternatyviosios muzikos grupę nei džiazo kolektyvą, trio savo aranžuotėmis pakilo aukštai – ir publika tai įvertino: biso kūrinys bene žemiškiausias, tačiau kartu tai ir tinkamas perėjimas prie kitų vakaro svečių, taip pat trio, tik šįkart tarptautinio.

Daugiausia laiko praleidžiantys Didžiojoje Britanijoje, „Asaf Sirkis Trio“, kurio ašis – būgnus mušantis Asaf Sirkis, užaugęs Izraelyje. Tokią rolę pasirinkęs dėl pernelyg nuobodaus, jo manymu, bosisto likimo, šį kolektyvą subūrė 2007-aisiais, pakviesdamas groti bosu Patrick‘ą Bettison‘ą, o atlikti solo gitaros partijas patikėjusiam graikui Anastasios Spiliotopoulos. Būtent šio muzikanto pirštais užgautų gitaros stygų virpesiai nukelia į kiek kitokią terpę nei vakaro iniciatoriai šveicarai. Pasigirsta savotiškas mišinys įvairių klasikinio roko grupių fragmentų, sklindančių iš Anastasios grakščiai valdomo instrumento – svajingo gitaros tono paliktas pirmasis įspūdis primena apie Roger‘į Waters‘ą, „Pink Floyd“ ir tamsiąją mėnulio pusę – šią hipotezę dar labiau sustiprina antroji trio aranžuotė apie dangaus kūnus. Puikiai kūriniams parinkti pavadinimai tarsi nukelia į veiksmo vietą – štai, kūrinys, dedikuotas tiesiog greitkeliui, sukuria įspūdį lyg stovėtum šios magistralės skiriamojoje juostoje. Publika ir antrųjų svečių lengvai nepaleidžia – atlygis jiems – dar vienas kūrinys ir įspūdingas trio lyderio būgnų solo.

Vystydamasis savotiška konceptualumo, neapibrėžtumų mažėjimo linkme, penktadienio vakarą festivalis pasitiko dar vieną tarptautinį trio – galingą Prancūzijos, Vokietijos ir Danijos darinį – „Das Kapital“. Trio, laviravęs tarp visiško eksperimento ir šeštojo dešimtmečių „vėsių“ tonų, puikiai derėjo su scenos gilumoje ekraną nuspalvinusiu vizualiniu video menininkės Aurelijos Maknytės projektu su Nacionaline dailės galerija. Paprasčiausias epitetas, kylantis mintyse po „Das Kapital“ pasirodymo – „tai buvo solidu“. Naivu tikėtis, kad keturi savo sričių ekspertai būtų nesugebėję įtikinti publikos. Kol kas  , galime teigti, tai buvo festivalio „vinis“. Gražių žodžių Vilniui, publikai ir rusų dramos teatrui negailėjo pavasarį sostinėje su „Trio Chaud“ jau lankęsis trio būgnininkas Edwardas Perraud.

Penktadienio vakaro apibendrinimu ir pakilios artėjančio savaitgalio nuotaikos sužadintojais tapo kvartetas iš Austrijos, pasivadinęs iniciatoriaus, akordeonu grojančio Martino Lubenovo vardu – „Martin Lubenov’s Jazzta Prasta“. Jei vėlgi reikėtų parinkti vieną vienintelį epitetą šiam kolektyvui, be jokios abejonės tai būtų „nuoširdu“. Ugningi Balkanų ritmai po pirmųjų svečių pasirodymo, varijavusio keliose muzikinėse plotmėse, nereikalavo akylo įsiklausymo ir susikaupimo, tačiau neverta ieškoti priekaištų: vienintelis trūkstamas komponentas šiam pasirodymui – šokių aikštelė ir joje besisukančios poros.

Festivalis įpusėjo, tačiau didžioji dalis įdomybių dar prieš akis – garsūs senojo žemyno vardai bei svečiai iš Tolimųjų Rytų. Šveicarai „Colin Vallon Trio“ ir duetas iš Pietų Korėjos „Miyeon – Park Je Chun“ šeštadienį bei eksperimentų kupinas sekmadienio vakaras: prancūzai „Jean Louis“ ir neprognozuojamas Petro Vyšniausko bei Juozo Milašiaus duetas. Nepamirškime prie viso to pridėti ir savaitgalio popiečių programų, kuriose – svečiai iš Australijos „Logic“ bei jaunųjų džiazo kolektyvų konkurso „Vinius Jazz Young Power“ finalas.